Bendrieji lietuvių ir latvių kalbų šakniniai a- ir ia-kamieno veiksmažodžiai (tipas Cec)

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Bendrieji lietuvių ir latvių kalbų šakniniai a- ir ia-kamieno veiksmažodžiai (tipas Cec)
Alternative Title:
Common Root Verbs of a- and ia-stem in the Lithuanian and Latvian Languages (Cec type)
In the Journal:
Keywords:
LT
Veiksmažodiniai atitikmenys; Struktūra; Morfologija; Vokalizmas; Kirčiavimas; Balsių kaita; Priegaidė.
Summary / Abstract:

LTIšanalizavus lietuviškųjų ir latviškųjų veiksmažodžių poras įvairiais aspektais paaiškėjo, kad rytų baltų kalbos turi ne tik daug leksikos bendrumų, bet ir labai artimos morfonologiškai bei morfologiškai, yra patyrusios bendrų pakitimų. Bendros kitimo tendencijos yra šios: polinkis apibendrinti šaknies balsį; kategorinės semantikos ir morfologinės struktūros ryšys; dėl šaknies išsišakojimo atsiradę giminiški kitos morfologinės ar morfonologinės struktūros veiksmažodžiai. Nagrinėjamųjų veiksmažodžių istorinį šaknies centrą sudaro trumpasis e, todėl visais atvejais senesnės trumposios šaknys. Gretutinių esamojo laiko formų atsiradimas susijęs su kategorine semantika. Dėl to atsirado polinkis pereiti į ia-kamieną, formaliai išreiškiantį aktyvaus veiksmo reikšmę. Kai kategorinė semantika neatitinka (i)a-kamienės formos ar jei žodyje yra dvigubos diatezės galimybė, gali atsirasti gretutinių intarpinių ar sta-kamienių formų. Aptariamieji veiksmažodžiai gali turėti etimologinių ryšių su jais susijusių kitos struktūros išvestinių veiksmažodžių. Jie būna trejopi: a) rezultatyvinės reikšmės intarpiniai ar sta-kamieniai, šaknyje turintys nykstamąjį (ar nykstamąjį pailgintąjį) balsių kaitos laipsnį; b) a-kamieniai su bendraties ir būtojo laiko priesaga ē; c) ia-kamieniai, turintys šaknyje kitą balsių kaitos laipsnį. Visa tai rodo didelį lietuvių ir latvių kalbų artimumą, daugeliu minėtų požymių jos skiriasi nuo prūsų kalbos.

ENHaving analyzed pairs of Lithuanian and Latvian verbs from different aspects, it turned out that the eastern Baltic languages have not only numerous common lexical aspects but also are very close morphonologically and morphologically; they have undergone common changes. Common change patterns are as follows: a tendency to generalize the root vowel; the link of categorical semantics and morphological structure; kindred verbs of other morphological or morphonological structure, occurred due to root embranchment. The historical root centre of the discussed verbs consists of a short e; therefore, short roots are older in all aspects. The occurrence of adjacent present tense forms is related to categorical semantics. This resulted in the need to shift to ia-stem formally carrying the meaning of an active action. When the categorical semantics does not meet the (i)a-stem form or if a word contains a possibility of double diathesis, adjacent insert or sta-stem forms may appear. The discussed verbs may have derivative verbs of a different structure, related to them by etymological links. They are of three types: a) insert or sta-stem verbs of a resultative meaning containing a vanishing (or a vanishing prolonged) level of vowel change; b) a-stem verbs with a past and present tense suffix ē; c) ia-stem verbs containing another level of vowel change in the root. This shows the great closeness of the Lithuanian and Latvian languages; they differ from the Prussian language in most of the above mentioned aspects.

ISSN:
1407-4737
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/3216
Updated:
2013-04-28 15:48:02
Metrics:
Views: 25
Export: