Postawa szlachty litewskiej wobec idei odbudowy Królestwa polskiego w 1812 roku

LTStraipsnyje aptariamas Lietuvos bajorų požiūris į Lenkijos karalystės atkūrimo planus, kuriuos 1812 m. inicijavo Napoleonas. Prancūzijos imperatorius rėmė Lenkijos Karalystės generalinės konfederacijos planus atkurti Lenkijos karalystę, tačiau ką daryti su Lietuvos žemėmis – tiksliai nežinojo. Lietuvos visuomenė manė, kad Napoleonas padės atkurti buvusią Abiejų Tautų Respubliką (ATR). Varšuvos kunigaikštystė, kuri egzistavo nuo 1807 m. iki 1815 m., buvo tarsi tokios galimybės įrodymas – Lenkijos ir Lietuvos valstybės atgaivinimo pradžios projektas. Varšuvos Karalystės atkūrimo projektas prilygo stebuklui ir buvo suvokiamas, kaip padalinimus patyrusios ATR praeities kančių atpirkimas. Analizuojamas temos istoriografinis kontekstas, išryškinami nuomonių skirtumai. Dalis autorių teigia, jog lietuviai labai rezervuotai ir netgi priešiškai vertino Prancūzijos galimybę atkurti Lenkijos karalystę. Tokių pozicijų būta, tačiau didžioji bajoriškos visuomenės dalis tikėjo šia galimybe. Napoleoną ir Didžiąją Armiją Lietuvos gyventojai sutiko kaip išvaduotojus. Vilnius tapo formaliai atkurtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine su joje reziduojančia Lietuvos laikinąja Vyriausybės komisija. Suformuoti lietuvių Nacionalinės gvardijos, žandarmerijos ir policijos daliniai. Tai buvo ir tam tikra politinė manifestacija. Svarbiausia lietuviškųjų dalinių užduotis buvo saugoti Didžiosios armijos užnugarį. Dalis lietuvių dalinių dalyvavo susirėmimuose ties Berezina, kiti kovėsi pasitraukę kartu su Didžiąja armija už Lietuvos ribų. Pateikiami iki šiol istorikams buvę nežinomi tikslūs Lietuvos kariuomenės pėstininkų ir kavalerijos pulkų kiekybiniai duomenys.

ENThe article discusses the attitude of Lithuanian nobility to the plans regarding the restoration of the Kingdom of Poland, initiated by Napoleon in 1812. The French emperor supported the plans of the General Confederation of the Kingdom of Poland to restore the Kingdom of Poland, but what to do with the lands of Lithuania was not exactly known. Lithuanian society believed that Napoleon would help to rebuild the former Polish–Lithuanian Commonwealth. The Duchy of Warsaw, which existed from 1807 to 1815, was almost a proof of such a possibility - the beginning of the project regarding the revitalization the Polish–Lithuanian Commonwealth. The project for the restoration of the Kingdom of Poland was like a miracle and was perceived as reward to the Polish–Lithuanian Commonwealth that experienced number of divisions. The article analyses the historiographical context of the topic, highlighting differences of opinion. Some authors state that Lithuanians were very reserved and even hostile to France's ability to rebuild the kingdom of Poland. Despite this opinion most of the nobility believed in this opportunity. The inhabitants of Lithuania met Napoleon and the Great Army as liberators. Vilnius became the capital of the formally restored Grand Duchy of Lithuania with the Lithuanian Provisional Government Commission residing there. The units of the Lithuanian National Guard, Gendarmerie and Police were formed. It was also a certain political manifestation. The main task of the Lithuanian units was to protect the back of the Great Army. Some of the Lithuanian units participated in clashes at Berezina, others fought with the Great Army outside of Lithuania. The article presents the quantitative data regarding the Lithuanian Army's infantry and cavalry troops which had previously been unknown to historians.