Nacionalinės erdvės kanonizavimo tendencijos lietuvių poezijoje: nuo klasikos iki grafomanijos

LTStraipsnyje mėginama rekonstruoti įvairiais pavidalais lietuvių poezijoje besireiškiančios vienos poetinės figūros istoriją, aiškinantis, kaip ir kodėl pirmapradis daugiadimensis kūrybiškas poetizavimas transformuojasi į stingdantį, vienaplaniškai emblemišką kanoną. Koncentruojamasi ties tokiais įvaizdžiais-leksemomis kaip Lietuva, šalis, tėvynė, tėviškė, kraštas, gimtinė ir panašiomis, analizuojant jų semantinę sklaidą ir tos sklaidos raišką A. Venclovos, K. Korsako, Salomėjos Nėries, K. Bradūno, J. Aisčio, B. Brazdžionio, J. Strielkūno, J. Marcinkevičiaus, J. Degutytės poezijoje. Tokio pobūdžio eilėraščius lietuvių literatūroje inicijuoja prarasties, nostalgijos, ilgesio atmosfera, kuri yra glaudžiai susijusi su emigracijos fenomenu, su grėsmės tautiniam identitetui situacija; šių eilėraščių himniškas patosas tvirtai konsoliduoja tautinę bendruomenę. Sykiu jis stipriai įtakoja ir hierarchizuoja literatūrinę tradiciją, keldamas įtampas tarp tradicionalistinės kanonizuojančiosios ir antitradicionalistinės dekanonizuojančiosios literatūrinių-kultūrinių paradigmų. Straipsnyje aiškinamasi, kokius literatūrinius-kultūrinius procesus ir kaip įtakoja šis sustingęs poetinis kanonas. Viena vertus, jis šaukiasi atoveiksmio, alternatyvios minėtų įvaizdžių modeliavimo perspektyvos. Pastarajai, kuri straipsnyje išsamiau neaptariama, atstovauja V. Bložės, A. Nykos-Niliūno, M. Martinaičio, S. Gedos poezija. Konstatuojama, kad aptartasis kanonas pasireiškia ne kaip represuojantis, o kaip dvilypiškai tekstų dauginimosi mechanizmą stimuliuojantis ar net absoliučiai lemiantis veiksnys.Reikšminiai žodžiai: Erdvė; Kanonas; Lietuvių poezija; Lietuvos įvaizdis; Nacionalumas; Poetika; Tėvynė; XIX amžiaus lietuvių poezija; XX amžiaus lietuvių poezija; 19th century Lithuanian poetry; 20th century Lithuanian poetry; Canon; Homeland; Image of Lithuania; Lithuanian poetry; Nationality; Poetics; Space.

ENThe aim of the article is to restore the history of one poetic figure that is expressed in various forms in Lithuanian poetry by explaining how and why the primeval multidimensional creative poetisation is transformed into a frozen, plane and emblematic canon. The attention is paid to the following images-lexemes: Lithuania, country, homeland, native land, mother country and similar ones; their semantic spread and ways of expression in the poetry of A.Venclova, K.Korsakas, Salomėja Nėris, K.Bradūnas, J.Aistis, B.Brazdžionis, J.Strielkūnas, J.Marcinkevičius and J.Degutytė are analysed. This kind of Lithuanian poetry is initiated by the feelings of loss, nostalgia and longing that are closely related to emigration phenomenon and hazard for national identity; the pathos of the poems strongly consolidates the national community. At the same time it strongly influences and determines hierarchy in the literary tradition by creating tension between the two types of literary-cultural paradigms: traditional canonising and anti-traditional decanonising. The aim of the article is to explain what literary-cultural processes and how are influenced by this frozen poetic canon. On the one hand, it invokes the reaction, the alternative perspective of the patterning of the mentioned images. The latter, that is not comprehensively discussed in the article, is represented by the poetry of V.Bložė, A.Nyka-Niliūnas, M.Martinaitis and S.Geda. It is stated that the discussed cannon is not a repressive but a stimulating and even totally determining factor for the increase of ambivalent texts.