Psichoneurologiniai pensionatai : socialinio darbo ar disciplinarinės visuomenės institutas?

LTViena populiariausių sutrikusio intelekto ir psichikos ligomis sergančių asmenų globos formų daugumoje buvusios Sovietų Sąjungos, Centrinės ir Rytų Europos valstybių yra stacionari globa didelėse įstaigose - psichoneurologiniuose pensionatuose. Šios įstaigos priklauso socialinės apsaugos sistemoms ir siekia socialinio darbo tikslų - integracijos, atskirties įveikimo, visapusiško klientų poreikių tenkinimo. Antra vertus, šio tipo įstaigas įvairūs mokslininkai vadina totalitarinėmis (Tobis 2000; 11) arba disciplinarinės visuomenės institucijomis (Foucault 1998; 247), kritikuodami dėl žmogaus teisių ir orumo pažeidimų. Šiame straipsnyje analizuojamos abi psichoneurologinių pensionatų veiklos perspektyvos, siekiant identifikuoti pagrindinę jų paskirtį: socialinių paslaugų teikimas, gyventojų integracija į visuomenę ar teisių, galimybių ir privatumo ribojimas, siekiant juos kuo labiau atskirti nuo likusios visuomenės dalies. [Iš leidinio]

ENOne of the most established forms of care for people with mental disabilities and mental illnesses in the former Soviet Union and in Central and Eastern Europe was treatment in large institutions - psycho neurological care homes. From one side, these institutions are integral part of social care systems and they pursue goals of social work: integration, inclusion, clients’ needs satisfaction. From the other side, various scientists portray institutions of this type as totalitarian institutions (Tobis, 2000) or disciplinary society institutions (Foucault, 1998), criticize them for violation of human rights and humiliation of human dignity. From the outlook of two confronting perspectives, the following article discusses the main mission of these institutions: promoting integration to society by supplying social services or aggravating the social exclusion by limiting residents’ rights, possibilities and privacy. [From the publication]