Religion and russification : Russian language in the catholic churches of the "Northwest provinces” after 1863

LTRusijos imperija nuo XIX amžiaus septintojo dešimtmečio pasuko modernios valstybės kūrimo linkme. Didžiųjų reformų periodas reiškė baudžiavos panaikinimą, cenzūros silpninimą, renkamųjų miesto ir kaimo valdžios institucijų kūrimą, didelę karinę (teorinę) reformą, kurios akivaizdžiausia dalimi tapo visuotinės karinės prievolės įvedimas. Vis dėlto režimo nuolaidos buvo suteiktos daugiausia vidinėse (etninės Rusijos) provincijose. Rusijos nacionalinės mažumoms, kurios, kartu sudėjus, sudarė daugiau nei pusę imperijos gyventojų, XIX amžiaus antrąją pusę – nuo didžiųjų reformų iki Spalio revoliucijos – daugiausia įsiminė kaip rusifikacijos ir represijų periodą. Reformos ir rusifikacija buvo susijusios. Lygiagrečiai stiprėjanti Rusijos visuomenė („obshchestvo“) daugeliu atveju pabrėžė St. Peterburgo pastangas stiprinti nerusiškus pasienius, kaip priemonę nurodydama rusifikaciją. Tokios politikos suvokimas St. Peterburge iš esmės skyrėsi nuo santykio Varšuvoje, Jerevane ar Helsinkyje: vietinis nerusiškas elitas įžvelgė jų tautinę kultūrą trupinančią mašiną, o rusų biurokratai, ypatingai centre, matė dar didesnę būtinybę stiprinti pasienio regionų kontrolę ir užbėgti už akių separatistiniams judėjimams. Reikia pažymėti, kad valstiečiai, sudarę daugelio Rusijos imperijos tautų (ir tikrai „Šiaurės-vakarų krašte“) daugumą, XX amžiaus aušroje dar tik buvo pradėję „tautiškai“ mąstyti. Tikros tautinės kovos vėlyvojoje Rusijos imperijoje, išskyrus keletą išimčių, vyko tarp nerusiško elito ir rusų administracijos.Reikšminiai žodžiai: Baltarusiai; Imperinė politika; Kalba; Katalikybė; Katalikų bažnyčia; Lenkai; Lietuviai; Rusifikacija; Rusijos imperija (Russian Empire); Stačiatikybė; Tautinė politika; Belarusians; Catholic church; Imperial policy; Language; Lithuanians; Poles; Roman Catholic faith; Russian Orthodox faith; Russian empire; Russification; Tsarist nationalities policy.

ENSince 1860s, the Russian Empire turned on the path towards modern State. Period of the great reforms included extermination of bondage, relaxed censorship, establishment of elected authorities in towns and villages, considerable military (theoretical) reform, with most obvious part as introduction of universal military obligation. Still concessions offered by the regime were granted mostly in the inner provinces of ethnic Russia. National minorities in Russia that together accounted for over 50% of population in the Empire, recalled the period of the 2nd part of the 19th century from the great reforms to the October revolution as that of Russification and repressions. Reforms and Russification were mutually related. Russian society (obshchestvo) simultaneously growing stronger mostly stressed the efforts of St. Petersburg to strengthen non-Russian speaking border regions and referred to Russification as an instrument. The understanding of the policy in St. Petersburg was materially different from relation in Warsaw, Erevan or Helsinki: local non-Russian speaking elite treated the same as machine destroying the ethnic culture, while Russian bureaucrats, particularly in the centre, saw a yet greater necessity to strengthen control of border regions and prevent separatist movements. One must point out that peasants, accounting for majority of nations in the Russian Empire (and definitely in the North-western Region) had barely started “ethnic” reasoning in the dawn of the 20th century. Some true ethnic battles took place in the late Russian Empire between the non-Russian speaking elite and the Russian administration, with few exceptions.