J. H. Pestalocis - socialinis pedagogas

LTŠveicarijos pedagogo J. H. Pestalocio humanistinės idėjos XVIII a. antros pusės Europos švietimo sistemoje tapo naujų minčių, humaniško požiūrio į žmogų ir jo ugdymą pagrindu. J. H. Pestalocis idėjų sėmėsi iš J. A. Komenskio demokratinio ir humanistinio asmenybės ugdymo teorijos ir Ž. Ž. Ruso natūralaus auklėjimo, skatinančio vidinį vaiko aktyvumą, gebėjimą padėti sau pačiam, regėjimą savęs kaip veiklaus ir aktyvaus žmogaus, suradusio vietą šeimos, bendruomenės ir visuomenės socialinių ryšių aplinkoje. Straipsnyje analizuojamos J. H. Pestalocio teorinės ir praktinės pedagoginės idėjos, gvildenami asmenybės socializacijos parametrai, apibūdinami žmogaus ugdymo ir socialinių ryšių ypatumai bei jų dinamika ir poveikis ugdytiniui. Straipsnio tikslas – atskleisti J. H. Pestalocio požiūrį į vaiko socializacijos procesą, kuriame labai svarbi žmogaus prigimtis ir jo visuomeninio gyvenimo gerinimas tinkamai pasirinkus ugdomąją veiklą. Tyrimo objektu pasirinktas J. H. Pestalocio teorinis ir praktinis pedagoginis palikimas, kuriame atsispindi asmenybės socializacijos parametrai. Kurdamas socializacijos idėją, J. H. Pestalocis pagrindine ugdymo nuostata laikė atitikimą žmogaus prigimčiai, įsiklausymą į natūralią jo vystymosi raidą. Tokia vystymosi raida, paremta sensualistine gyvenimo pažinimo teorija, atitinka holistinę asmenybės sampratą, kuri J. H. Pestalociui buvo neatskiriama nuo protinių, dvasinių bei fizinių galių vienovės, jų tarpusavio ryšio ir priklausomybės. Straipsnyje siekiama atskleisti asmenybės socializacijos parametrus taikant analitinį metodą.

ENIn the article the theoretical and practical pedagogical heritage of J. H. Pestalocis is analised. In Western Europe's pedagogical context J. H. Pestalocis can be characterised as the first social pedagogue. He was trying to solve the problem of personal socialization from the theoretical aspect at first. He understood the importance of man's background, but accentated the fact that man is brought up by nature, life itself and society, in which he lives. Combining the background of the man with his bringing up we can create thorough (harmonyous) personality. J. H. Pestalocis is known as a practician of social pedagogy. For many years he was working with socially neglected children, he was their teacher and tutor. J. H. Pestalocis tried to put his theoretical ideas into practice working with children. His work was based on human relationships, love and trust. Bringing up children in such a way the padagogue had a wish to take them into society quicker and help them to adapt in it.