Lietuvos medinės bažnyčios Europos sakralinės architektūros kontekste

LTMedinė sakralinė architektūra Europoje turi gilias tradicijas, tačiau medinės šventovės išliko ne visur , kur jos buvo statomos. Pripažinti sakralinės architektūros arealai egzistuoja Šiaurės Rusijoje ir Karelijoje, Norvegijoje, Karpatų ir Užkarpatės šalyse, Vidurio Europoje, tuo tarpu Lietuvos, Baltarusijos Latvijos sakralinė medinė architektūra dėl ilgalaikės izoliacijos kol kas neintegruota į pasaulio architektūros istoriją. Straipsnyje analizuojama, ar minėtose šalyse esantys mediniai sakraliniai pastatai sudaro atskirą savitos architektūros arealą, ar jie panašūs į kitur statytas šventoves ir priskirtini vienam iš jau pripažintų arealų – Vidurio Europos. Kiekviename areale susiformavo vien jam būdingas liaudiško sakralinio pastato archetipas, atitikęs vietos gyventojų etninės kultūros lygį, pasaulėjautą, grožio sampratą, pasižymėjęs organiška sąsaja su supančiu landšaftu ir suderintu su aplinka masteliu. Priešingai profesionaliems meistrams, liaudies meistrų patirties sklaida retai peržengdavo arealo ribas, todėl kitų arealų architektūros poveikis buvo menkas. Arealuose esama įvairioms liturginėms apeigoms atlikti skirtų sakralinių pastatų, kurie priklausomai nuo konfesijos skiriasi planu ir tūriu, išorės ir vidaus formomis. Ryškiausi skirtumai buvo tarp bažnyčių ir cerkvių. Vidurio Europos medinei architektūrai būdingas kuklios išorės su turtingu interjeru liaudiško sakralinio pastato archetipas, svarbiausios kompozicijos priemonės – tektoniškumas, proporcijų darna, semantinių akcentų išryškinimas.Reikšminiai žodžiai: Medinės bažnyčios; Sakralinė architektūra; Architektūros istorija; Europa, Vidurio; Kultūros paveldas; Bažnyčios; Sacral architecture; Cultural heritage; History of architecture; Vernacular architecture; Timber architecture.

ENWooden sacred architecture has deep-rooted traditions in Europe. However, not all wooden temples have survived. Recognised areas of sacred architecture are found in Northern Russia and Karelia, Norway, the Carpathian and the trans-Carpathian regions and Central Europe. Meanwhile, sacred architecture of Lithuania, Belarus and Latvia has not yet been integrated with the world history of architecture due to the countries’ long isolation. The paper analyses whether the current wooden sacred buildings in the latter countries form an individual area of specific architecture or whether they resemble temples built elsewhere and should be attributed to the recognised area of Central Europe. Each area boasts an individual archetype of a folk sacred building that met the level of ethnic culture, the world outlook and the understating of beauty of the local population, and was marked by an organic relation with the surrounding landscape and a scale that fit the environment. Contrary to professional artists, the experience of folk artists rarely transcended the boundaries of an area; therefore, the influence of architecture of other areas was insignificant. The areas feature sacred buildings designed for various liturgical rituals that, depending on a denomination, differ by the plan and space and exterior and interior forms. The most distinct differences were found between Roman Catholic and Russian Orthodox churches. Central European wooden architecture is marked by an archetype of a folk sacred building with a modest exterior and a luxurious interior. The main tools of composition include tectonics, harmony of proportions and semantic highlights.