Plenerai, skirti Antanui Samuoliui aminti

LTAntano Samuolio vardo tapybos plenerų tradicija užsimezgė 1994 m. (I plenero dalyviai - Aušra Andziulytė, Judita Budriūnaitė, Ulrichas Duttke iš Vokietijos, Anna MacLeod iš Airijos, Eimutis Markėnas, Arūnas Vaitkūnas, Alfonsas Vilpišauskas). Dar keli vėlesni plenerai jau iškristalizavo požiūrį, kad būtina ne tik branginti romantiškomis legendomis apipintą Kauno meno mokyklos istoriją, bet jos vertybes, kaip pagrindinius orientyrus, pristatyti ir užsienio dailininkams. Todėl į plenerus būrėsi ne tik bendraminčiai kauniečiai, neužmiršdami kitų Lietuvos vietovių tapytojų, bet buvo kviečiami ir kolegos prancūzai, anglai, čekai. 1998 m. atsirado galimybė"susumuoti" vykusių plenerų patirtį. Tuomet beveik vienu metu plenero, pavadinto "Naujame taške", fone vyko ir buvusi keturių tarptautinių plenerų dalyvių darbų paroda. Buvusias idėjas apibendrinanti paroda tarsi sufleravo šio meninio reiškinio pabaigą, tačiau buvo galima suprasti, kad ir patys kuratoriai, ir dailininkai nenorėtų, kad tokie "susitikimai" baigtųsi. 2000-aisiais, prasidėjo naujas plenerų gyvavimo laikotarpis. Juos organizuoti ėmėsi dailininkas Gintautas Vaičys, kuris siekė ne tapybinėmis priemonėmis, o videodarbais analizuoti meninę situaciją, gerokai pakitusią nuo Samuolio laikų, ir taip bandyti išplėsti tapybos sąvoką. Simboliu tapęs trumpas Samuolio gyvenimas pasirodė neišsemiama tema, plenerai gyvuoja, kaip ir pradžioje, bandoma juos dokumentuoti: išleidžiami katalogai, rašomi apžvalginiai straipsniai. Jie tapo kasmetiniu meniniu įvykiu.Reikšminiai žodžiai: Antanas Samuolis; Pleneras; Paroda; Antanas Samuolis; Plein-air.

ENOrganisation of painting plein-airs named after Antanas Samuolis (1899-1942) started in 1994 (the painter Aušra Andziulytė proposed this idea). It was the first plein-air organised in Lithuania after the re-establishment of the country's independence, and the work of Antanas Samuolis that served as its foundation was not a chance choice: today, the environment of Samuolis and other members of the ARS group also means a creative contact with Lithuanian painting tradition. Several subsequent plein-airs (curated by the art historian Rasa Andriušytė) have confirmed this. The plein-airs brought together think-alikes from Kaunas who not only haven't forgotten painters from other regions of Lithuania, but also invited their colleagues from France, England and Czech Republic. In 1998, there emerged a possibility to 'sum up' the experience of the past plein-airs: an exhibition of works by four participants of previous plein-airs was held in the background of the plein-air In the New Point. The 1999 plein-air did not take place, and a new stage of the plein-airs started in 2000: the curator Gintautas Vaičys started consistently projecting independent themes. The plein-airs are faring well, and efforts have been taken to document them: catalogues are published, review articles written. They have become a stable annual phenomenon of art life of Lithuania. [From the publication]