"Semiono žmonės": jų teritorija ir vaidmuo Krymo ir Lietuvos politiniuose santykiuose XV a. pabaigoje

LTPirmieji duomenys apie „Semiono žmones“ paskelbti XIX a. IV deš., publikavus pirmuosius Lietuvos Metrikos Pasiuntinybių knygų dokumentus. Pozityvūs pokyčiai tiriant „Semiono žmonių“ temą įvyko tik Х1Х-ХХ a. sandūroje. Ypatingą reikšmę nagrinėjamos temos tyrimams turėjo 1881 m. publikuotas specialus Kazimiero Pulaskio rinkinys ir pirmas bandymas skelbti pilnus ketvirtos ir penktos Lietuvos Metrikos knygų tekstus serijoje „Русская историческая библиотека“ . 1479-1506 m. Lietuvos ir Krymo valdovų diplomatinis susirašinėjimas teikia daugiausiai informacijos apie „Semiono žmones“. Ilgą laiką istorikai neturėjo tikslių žinių ir tuo labiau įrodymų dėl „Semiono žmonių“. Tik XX a. III deš. Pab. lenkų istorikai F. Koneczny ir L. Kolankowskis, nustatė, kad aktuose vartojamas terminas „Semiono žmonės“ susijęs su tam tikra teritorija (valsčiumi), o Krymo chano Hadži Girėjaus šių žmonių perdavimas kunigaikščiui Semionui Aleksandravičiui (Olelkaičiui) tiesiogiai susijęs su galutiniu Ordos sutriuškinimu ir jos chano paėmimu į nelaisvę Kijeve 1455 m. pr. Tai apie 85,2 tūkst. km2 teritorija – stepės, besidriekiančios palei kairįjį Dniepro krantą nuo Ovečja Voda upės vagos pietuose iki Tichaja Sosna upės vagos šiaurėje, iš rytų pusės teritoriją riboja Oveča Voda, Samaros, Orelės ir Šiaurės Doneco aukštupiai. Ši teritorija tikriausiai ir yra ta vidinė Dešt-i-Kipčako dalis, kuri po Said Achmedo ordos sutriuškinimo pirma dvejus trejus metus priklausė Krymo chanatui, o vėliau jo įkūrėjo ir valdovo Chadži Girėjaus buvo perleista LDK. Savo pavadinimą – „Semiono žmonės“ – šios žemės gavo tik XV a. pab. Krymo ir Lietuvos diplomatinėje korespondencijoje. „Semiono žmonės“ buvo paskutinis stambus LDK teritorinis laimikis valstybės istorijoje.Reikšminiai žodžiai: Aleksandras, 1461-1506 (Aleksandras II, Aleksandras Jogailaitis, Alexander Jagiellon); Chadži-Girėjus; Kazimieras IV Jogailaitis; Krymo chanatas; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Maskva; Mengli-Girėjus; Simonas (Semionas) Olelkaitis; Totoriai; 15 amžius; „Semiono žmonės“; 'Semion's people'; 15th ct; Alexander Jagiellon; Casimir IV Jagiellon; Crimean khanate; Haci-Giray; Mengli-Giray; Moscow; Simonas Olelkaitis (Semen Olelkovych); Tartar.

ENThe article examines a phenomenon of the so-called 'Semion's people', i.e. the territory in the periphery of the Grand Duchy of Lithuania and the Tartar land. The 'Semion's people' are mentioned in 1480-1499 in the correspondence of the rulers of the GDL, Crimean khanate and Moscow. It shows that these are the lands which in the late 1450s were transferred by the Crimean khanate to the GDL and were passed in the direct care of Kiev Duke Semion Olelkaitis (Semen Olelkovych). On the grounds of the documents contained in the Lithuanian Metrica and the historiography on the subject, particularly the studies of F. Petrunis, the author localizes 'Semion's people' on the left bank of the Dnieper River between its tributaries the Vorskla River and Ovechji vody (see the map). This territory was the last vast area annexed to the GDL at its southern borders which at the turn of the fifteen and sixteenth centuries as well as in the first half of the sixteenth centuries became an object of the territorial disputes between the GDL and the Crimean khanate. [text from author]