Investment options and bargaining power: the Eurasian supply chain for natural gas

LTRusijos gamtinės dujos sudaro apie ketvirtadalį Vakarų Europos suvartojamų dujų. Keturis dešimtmečius Rusija stengėsi išsaugoti savo kaip patikimos dujų tiekėjos reputaciją. Visgi 2009 m. sausį atsinaujino Rusijos konfliktas su Ukraina, pagrindinė dujų tranzito linija per šią šalį buvo visiškai uždaryta. Dvi savaites Europos dujų vartotojai tapo šio konflikto įkaitais, o Balkanus ištiko humanitarinė krizė, nes nebeveikė šildymo sistemos. Ši krizė pakenkė Rusijos kaip patikimos dujų tiekėjos reputacijai, tačiau taip pat parodė, kad tranzito šalys užima strateginę poziciją Eurazijos gamtinių dujų tiekimo grandinėje. Šiame straipsnyje kooperacinė žaidimų teorija pasitelkiama nagrinėti Rusijos dujoms transportuoti skirto dujotiekio veikėjų tinklo galios struktūrą. Kooperacinė žaidimų teorija suteikia galimybę apie galios struktūrą spręsti pagal tinklaveikos sandarą nesigilinant į sudėtingas prielaidas apie derybų procesą, skirtingų veikėjų sprendimų dinamiką, jų tarpusavio priklausomybę ir pan. Pasirinkta teorija teigia, kad, jei galios struktūros vertinimas apribojamas valstybės galia sutrikdyti dujų tiekimą egzistuojančioje sistemoje, pagrindinės dujų tranzito šalys – Baltarusija ir Ukraina – atrodo stipriausios. Tačiau jeigu vertiname investicijas, dominuojančioje pozicijoje atsiduria Rusija. Palyginti su Rusijos tiesioginio priėjimo prie dujų vartotojų galimybėmis, tranzito valstybių konkurencija strategiškai nėra tokia svarbi. Darbo teorinės prielaidos patikrinamos empiriniame dujų tiekimo tinkle dalyvaujančių valstybių derybinės galios tyrime.

ENWe use cooperative game theory to analyze the power structure in the pipeline network for Russian gas. If the assessment is narrowly focused on the abilities to obstruct flows in the existing system, the main transit countries, Belarus and Ukraine, appear to be strong. Once investment options are accounted for, Russia achieves clear dominance. Competition between transit countries is of little strategic relevance compared to Russia’s direct access to its customers. Comparing our theoretical results with empirical evidence, we find that the Shapley value explains the power of major transit countries better than the core and the nucleolus.