Rašanti, rašinėjanti, rašytoja

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisKnygos dalis / Part of the book
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėRašanti, rašinėjanti, rašytoja
Kita antraštė
  • Writing, Scribbling, a Writer
  • Writing, writing for a social change, a writer
AutoriaiDaugirdaitė, Solveiga
ŠaltinisSambalsiai: studijos, esė, pokalbis / sudarytojos: Aistė Birgerė, Dalia Čiočytė Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005. P. 339-351.
Reikšminiai žodžiai
LTRašanti moteris; Moteriškas rašymas; Mizoginija; Feminizmas
Santrauka / Anotacija

LTStraipsnis analizuoja lietuvių kultūroje egzistuojantį požiūrį į moterį rašytoją. Daugiausia dėmesio skiriama požiūrio į rašytojos figūrą pokyčiams XX a., remiamasi jų pačių ir kolegų vyrų viešais pasisakymais. Daroma prielaida, jog XIX a. pabaigoje moterims nebuvo daroma kliūčių tapti rašytojomis, nes pradėjusiems eiti lietuviškiems laikraščiams trūko literatūrinių pajėgų. Tačiau XX a., rašytojo profesijai įgijant tam tikrą statusą, moterų, kaip rašytojų, pasiekimai menkinami, jos pavadinamos „rašinėjančiomis poniutėmis“ ir tik pačios ambicingiausios patenka į literatūros elitą. Straipsnyje teigiama, kad tarybiniu laikotarpiu moterims tapti rašytojomis trukdė ir toliau egzistavusios patriarchalinės nuostatos, nors viešumoje ir buvo deklaruojamas lyčių lygiateisiškumas. Tik paskutinį XX a. dešimtmetį, atkritus sovietinei pseudolygybės bei pseudomandagumo retorikai ir iki tol buvusiems neviešiems diskursams atsidūrus spaudos puslapiuose, skeptiškas požiūris į rašytojas tapo akivaizdus. Autorė teigia, jog, nežiūrint sunkumų, pastarąjį dešimtmetį moterų tekstų akivaizdžiai daugėja, o pačios rašytojos apie savo darbą kalbą ne tik kaip apie pašaukimą ar pareigą tautai, bet ir kaip apie malonumą bei saviraišką. Straipsnis baigiamas mintimi, jog faktas, kad nepriklausomybės laikotarpiu rašytojo profesija neteko prestižiškumo, o rašytojai nebesidžiaugia tarybų valdžios dalytomis privilegijomis, palengvino moterų apsisprendimą rašyti (grožinę ar dokumentinę literatūrą). [Iš leidinio]

ENThe article presents an analysis of the attitude towards a female writer in Lithuanian culture. Most of the attention is paid to changes in the nature of the female writer in the 20th century; their own statements and those of their male colleagues are referred to. An assumption is made that at the end of the 19th century there were no obstacles to a woman becoming a writer, since there was a lack of writers when the first Lithuanian newspapers were published. However, when the position of the writer gained a certain status in the 20th century, achievements of female writers were decried; they were called “scribbling ladies”, and only the most ambitious ones joined the literary elite. It is stated in the article that patriarchal attitudes still existing in the Soviet period were an obstacle to women becoming writers, even though equality of sexes was publicly declared. Only in the last decade of the 20th century, when the Soviet rhetoric of pseudo-equality and pseudo-politeness fell apart and non-public discourses appeared in pages of newspapers, a sceptical attitude towards female writers became evident. The author states that despite the difficulties, the number of texts published by females increased in the last decade, and women themselves speak about their work not only as their vocation or a duty to the nation, but also in terms of satisfaction and self-expression. The article concludes with the idea that the fact that the profession of the writer in the period of independence is not that prestigious and writers do not have as many privileges as in Soviet times, helps women make the decision to write (fiction or documentary literature).

Mokslo sritisLiteratūrologija / Literary Studies
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/3135
Atnaujinta2020-09-11 18:26:49
Metrika Peržiūros: 4