Czy sowiecki eksperyment rzeczywiście się skończył? Historiografia, miejsca pamięci, elita polityczna
LTStraipsnyje analizuojamas sovietų eksperimentas perkurti didįjį Lietuvos visuomenės istorijos naratyvą. Siekiant sunaikinti tradicinį tarpukariu sukurtą Lietuvos visuomenės interpretacinį kontekstą (didįjį naratyvą apie tautos praeitį, dabartį ir ateitį, vertybių sistemą, tradicines socialines institucijas ir kt.), sovietinės sistemos apologetai bandė „perauklėti“ senąjį politikos, švietimo ir kultūros elitą. Tuo pat metu jie bandė sukurti naują elitą ir skatinti jo meninę ir intelektinę veiklą. Straipsnyje konstatuojama, kad didžiojo naratyvo, kuris egzistavo sovietinėje epochoje, emociniai ir prasminiai akcentai nesugebėjo užgožti tarpukariu susiformavusio pasakojimo apie lietuvių tautos praeitį. Taigi sovietinė epocha „užkonservavo“ didįjį tarpukario naratyvą visuomenės sąmonėje. Sukurti alternatyvą jam nepakako nei tematinių siužetų, nei intelektinio pajėgumo. Dar daugiau, sovietinės epochos ideologai išradingai išnaudojo tarpukario naratyvo prasminius akcentus, susijusius su antilenkiškais, antivokiškais, antikrikščioniškais požiūriais. Tokiu būdu jie prisidėjo prie atsparios tapatybės, vis dar matomos šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, suformavimo. Politinis elitas sovietinėje epochoje dažnai slėpė savo ideologinę ir intelektualinę tapatybę po ideologiškai teisingomis „mąstymo kaukėmis“. Per dvidešimt metų Lietuvoje neįvykęs esminis politinio elito pasikeitimas leidžia šiandieninę vertybėmis nepagrįstą politiką laikyti sovietinio eksperimento tęsiniu, kai individai ir socialinės grupės nešioja „mąstymo kaukes“ ir taikosi prie naujos palankios konjunktūros.
ENThe article analyses an experiment of Soviets to recreate the great narrative of the history of Lithuanian society. In order to destroy a traditional interpretative context of Lithuanian society created during the interwar (the great narrative about the nation's past, presence and future, value system, traditional social institutions and etc.), the apologists of the Soviet system tried to “reeducate” the old elite of politics, education and culture. At the same time, it was attempted to create a new elite and to encourage its artistic and intellectual activities. The article states that emotional and notional focuses of the great narrative which existed in the Soviet epoch were not able to shade the narrative about the past of Lithuanian nation which was formed during the interwar. Thus, the Soviet epoch “preserved” the great narrative of the interwar in the society's consciousness. It came short of thematic plots and intellectual ability in order to create an alternative. Moreover, the ideologists of the Soviet epoch creatively used the notional focuses related to anti-Polish, anti-German and anti-Christian viewpoints of the interwar narrative. In this way they contributed to a formation of a resistant identity which is still recognizable in nowadays Lithuanian society. Usually, in the Soviet epoch, political elite kept in secret its ideological and intellectual identity and covered it with ideologically right “masks of thinking”. In 20 years, there were no fundamental changes in the political elite. It allows us to treat the nowadays policy which is not based on values as a continuation of the Soviet experiment in which individuals and social groups keep their “masks of thinking” and try to adjust themselves to a new favourable conjuncture.
