The Experience of the Jewish family in the Nazi ghetto: Kovno - a case study
LTHitlerio ir jo režimo tikslas buvo žydų tautos sunaikinimas, sunaikinant jos socialines ir šeimos struktūras. Naciams vykdant savo žudikišką politiką žydai buvo atskirti nuo savo šeimų ir draugų. Nacių sukurti getai (ghetto) buvo „paskutinė vieta“, kur tradicinė šeimos struktūra dar buvo išlaikyta. Šiame straipsnyje daugiausia Kauno geto pavyzdžiu analizuojamas žydų šeimos likimas, aptariama šeimos reikšmė kasdienių netekčių ir mirties akivaizdoje. Vykdant tyrimą pirmiausia remtasi karo meto dienoraščiais ir užrašais bei prisiminimais ir liudijimais, užrašytais iš karto po karo. Gete šeima palaipsniui buvo ardoma deportuojant ar žudant jos narius. Praradimams nebuvo galo. Kolektyvinis bendruomeniškumas buvo sugriautas, liko individų, našlaičių ir našlių bendruomenė. Paskutinėmis dienomis geto bendruomenė buvo sudaryta iš individų, kurie šliejosi vienas prie kito desperatiškai bandydami išgyventi, palengvinti vienatvę ir gedulą. Negalėdami pasipriešinti fizinei prievartai prieš šeimos gyvenimą, geto gyventojai išsaugojo „emocinį“ šeimos gyvenimą ir suformavo pakaitines šeimos struktūras. Daugeliui geto gyventojų priklausymas grupei buvo tiek emocinė, tiek fizinė būtinybė stengiantis išgyventi. Dažnai būtent šeimos struktūra sužlugdydavo nacių vykdytą žydų aukų dehumanizavimo ir stūmimo į visišką degradaciją politiką. Tačiau vis dėlto šeima galėjo suteikti tiktai psichologinę ir emocinę pagalbą, bet neturėjo jokių galimybių garantuoti savo narių išgyvenimą, kitaip sakant, šeima negalėjo įveikti žudikų.
ENThe intention of Hitler and his regime was the destruction of the Jewish people: their social and familial structures. Jews were separated from their families and friends as the Nazis carried out their policies of murder. The Nazi ghetto was the “last place” in which the traditional family structure was maintained. This article discusses the gradual disintegration of the family unit through the separation, deportation, and death of its members. Yet despite this physical assault on family life in the ghetto, it becomes clear that the ghetto inhabitants still maintained an “emotional” family life and built new surrogate family structures. For many, belonging to a group was an emotional as well as physical requirement for attempting to “survive” in the ghetto. Often, the family structure reversed the Nazis’ policies of degradation and attempted dehumanization of their Jewish victims. It could not, however, reverse their murders.
