Istorinių stilių formų interpretacija Lietuvos sinagogų architektūroje
LTBendruosius sinagogų statybos aspektus reguliuoja žydų religinė teisė halucha. Specifinį sinagogų pobūdį ir formas lemia judaizmo liturgija bei svarbiausi funkciniai reikalavimai, būdingi Rytų šventykloms. Lietuvos sinagogų formas lėmė liturgija, funkciniai reikalavimai, stilinių epochų bei liaudies architektūros bruožai, kiti sakraliniai pastatai. Sinagogų eksterjerų išraiška balansavo tarp sakralinių ir pasaulietinių pastatų: bendrų bruožų su bažnyčiomis turėjo kai kurios mūrinės viduramžių, baroko ir klasicizmo epochų sinagogos, o XIX a. reformuotų sinagogų formos buvo artimos Rytų šalių sakraliniams pastatams, kartais ir cerkvėms; pasaulietinius statinius priminė Renesanso epochos sinagogos ir XIX a. Vilniaus žydų maldos namai, įrengti gyvenamuosiuose pastatuose. Mūrinių XVII–XVIII a. sinagogų eksterjerų kompozicijoje jaučiama gretimų šalių architektūros įtaka bei prisitaikymas prie vietinių stiliaus tradicijų, o medinių sinagogų prie lietuvių liaudies architektūros formų. XIX–XX a. mūrinių ir medinių sinagogų stilistika supanašėjo, atsirado Rytų architektūrai bei maurų stiliui būdingų detalių, judaizmo simbolių. Daugumos XIX–XX a. sinagogų eksterjeras tapo tam tikru semantiniu stereotipu – jame atsispindėjo vidaus struktūra, nurodanti sakralinę pastato paskirtį. [Iš leidinio]
ENJewish religious law – halacha – regulates general aspects of synagogue building : situation and peculiarities of planning, specific features of architecture, and interior equipment. The specific characters and forms of synagogues are conditioned by Judaic liturgy and the most important functional demands, common to Oriental temples: dividing parts for men and women, and choosing places for keeping and reading the Holy Scriptures. The forms of Lithuanian synagogues were conditioned by the demands of liturgy, traits of stylistic epochs and folk architecture, and other sacred buildings. The exterior expression balanced between sacred and secular buildings: some brick synagogues of the medieval. Baroque and Classicism periods had features in common with churches. Forms of the 19th century reformed synagogues were close to Oriental sacred buildings, and sometimes to Russian churches. Synagogues from the Renaissance and Vilnius' Jewish prayer houses of the 19th century set up in living houses, resembled secular buildings. In the exterior composition of brick 17th and 18th century synagogues, the influence of the architecture of neighbouring countries and the adaptation to local traditions of the style can be seen; the exterior composition of wooden synagogues adapted itself to the forms of Lithuanian folk architecture. The stylistic of brick and wooden synagogues of the 19th and 20th centuries became similar; details characteristic of Oriental architecture and the Moorish style, and Judaic symbols appeared. The exteriors of many 19tht o 20th century Jewish prayer houses became a certain semantic stereotype: the internal structure, indicating the sacred purpose of the building, was reflected in it. [From the publication]
