„Reikia perduoti švyturį“: Vytauto Kavolio ir Algirdo Juliaus Greimo 1990-ųjų „dialogas“

LTA. J. Greimo idėjos ir moralinis palaikymas buvo svarbus „Santaros-Šviesos“ veiklai: santariečiai jį buvo išrinkę Garbės filisteriu, nors pats A. J. Greimas niekada nebuvo „Santaros-Šviesos“ federacijos narys, nedalyvavo organizacijos veikloje, buvo retas svečias suvažiavimuose (į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą Tabor Farmoje jis buvo atvažiavęs tik vieną kartą – 1965 m.). Artimesni A. J. Greimo ryšiai išliko su į JAV gyventi persikėlusiais senais draugais, buvusiais bendražygiais (Karoliu Drunga-Jurgiu Valiuliu, Vincu Trumpa, Broniu Raila), iš jaunųjų santariečių jis daugiau bendravo tik su V. Kavoliu, nors į artimesnius draugus nesuėjo. „Bet jis – kietas riešutas – bambyzas“, – taip vaizdingai A. J. Greimas apibūdino V. Kavolį, o susirašinėdamas su juo aptardavo ne tik „Metmenų“ žurnalo reikalus, bet ir aktualias išeivijos ir Lietuvos kultūrinio gyvenimo problemas. Šiame žurnalo „Oikos“ numeryje publikuojamas trumpas V. Kavolio ir A. J. Greimo „dialogas“ atspindi būtent tokią ilgametę dviejų žmonių bendravimo tradiciją. 1990 m. balandžio–birželio mėnesiais rašyti laiškai atskleidžia to meto situaciją, dviejų žmonių požiūrį į Lietuvoje vykusias permainas, svarbių išeivijos ir Lietuvos gyvenimo klausimų svarstymą ir nerimą dėl lietuvių kultūrinio gyvenimo aktualijų (p. 149).