Państwo wobec akcji neounijnej w województwach wschodnich II Rzeczypospolitej

LTŠio straipsnio chronologinės ribos apima tarpukario laikotarpį. Kalbant apie Rytų kresų integraciją, sudėtingiausia problema buvo susijusi su religijos klausimu. Didžioji dalis baltarusių ir ukrainiečių iš Volynės buvo stačiatikybės išpažinėjai. Apie 200 tūkstančių baltarusių buvo katalikai, o nemažiau kaip trys milijonai ukrainiečių buvo graikų apeigų katalikai, t. y. unitai. Sudėtinga situacija iššaukė rimčiausius nesutarimus tarp Lenkijos vyriausybės ir Vatikano dėl Bažnytinės unijos klausimo. Unijos išplėtimo Lenkijos valstybės teritorijoje iniciatorius buvo graikų katalikų Bažnyčios metropolitas Andrejus Šeptickis. 1923 m. Vatikanas Bažnytinės unijos Lenkijoje klausimu pavedė rūpintis Palenkės vyskupui Henrikui Pžezdzieckiui. Neoujininė propaganda turėjo pasklisti keliose diecezijose, t. y. Palenkės, Lucko, Poliesės ir Vilniaus. Aukšti stačiatikių dvasininkai bandė sukelti entuziastingas nuotaikas šiuo klausimu katalikų hierarchų tarpe. 1925 m. Lenkijos vyriausybė išleido pereinamojo laikotarpio potvarkį dėl perėjimo iš stačiatikybės į katalikybę. Baltarusiškose žemėse konvertitai negalėjo steigti unitų parapijų. 1930–1932 m. Lenkijoje kilo iškilių intelektualų ir politikų diskusija apie tai, ar Vatikano noras sukatalikinti Rusiją, nesikerta su siekiais stiprinti lenkų nacionalinį gyvenimą rytinėse vaivadijose. 1935 m. Vyriausybė įgyvendino savo planą stačiatikių Bažnyčios atžvilgiu. Ji turėjo tapti lenkų sklaidos priemone rytinėse vaivadijose.

ENThe chronological boundaries of this article cover the interwar period. As far as the integration of eastern layers is concerned, the religious issue was the most complicated problem. The major part of Belarusians and Ukrainians from Volhynia were Orthodox. About 200 000 Belarusians were Catholic, and not less than 3 million of Ukrainians belonged to the Ukrainian Greek Catholic Church. This complicated situation caused most severe disputes between the Polish Government and the Vatican with regard to the issue of a confessional union. The initiator of the spread of the union in the territory of Poland was a Greek Church metropolitan Andrejus Šeptickis. In 1923, the Vatican delegated one of the issues of the Church Union in Poland to the Bishop of Podlaskie Henryk Przezdziecki. The neo-union propaganda had to be spread in several dioceses, i.e. in Podlaskie, Lutsk, Poliesė and Vilnius. High Orthodox priests tried to encourage enthusiastic moods with regard to this issue among hierarchs. In 1925, the Polish Government published a decree on the transitional period with regard to the transition from the Orthodox to the Catholic Church. In Belarusian lands, convertists could not establish new parishes of the Ukrainian Greek Catholic Church. In 1930–1932, a discussion between the noble intelligentsia and politicians over the above fact emerged in Poland. They also discussed the issue as to whether the Vatican’s aspirations to catholicise Russia do not contradict with its aspirations to strengthen the national life of the Poles in eastern voivodships. In 1935, the Government implemented its plan with regard to the orthodox Church. It had to become an instrument of Polish dissemination in eastern voivodships.