Przesiedlenia ludności polskiej z dawnych Kresów Północno-Wschodnich w świetle wybranych autobiografii

LTStraipsnis skirtas lenkų tautybės gyventojų perkėlimo iš buvusių vadinamųjų Lenkijos rytinių „pakraščių“ (kresy) 1944-1945 m. problematikai. Tyrimas grindžiamas lenkų istoriografija, pasirinktų autobiografijų tekstais, jo pradžioje aptariamas tokio šaltinio patikimumas. „Pakraščiai“ lenkams asocijuojasi su legendomis ir romantinėmis vizijomis, susiję su kovomis ir praradimais. II Pasaulinio karo išdavoje Lenkija prarado vadinamuosius rytų „pakraščius“ Ukrainoje, Baltarusijoje ir Vilniaus kraštą. Stalinas šią teritoriją, pirmą kartą okupuotą 1939 m., traktavo kaip sovietinę, o Lenkiją – kaip savo įtakos zoną. Nors emigracijoje veikusi Lenkijos vyriausybė ragino gyventojus pasilikti, bijodami artėjančios antrosios sovietinės okupacijos ir sovietų režimo represijų, daug jų 1944 m. pasitraukė į vakarus. Armija Krajowa aktyviai dalyvavo mūšiuose dėl Lvovo, Vilniaus išlaisvinimo, bendradarbiaudama su Raudonąja Armija. 1944 m. rudenį sovietų režimo paskelbta lenkų repatriacija iš SSRS teritorijos (faktiškai – iškeldinimas) šokiravo „pakraščių“ gyventojus. Pirmieji repatriantai iš Ukrainos į Lenkiją išvyko 1944 m. rugsėjo mėn., iš Vilniaus – 1945 m. sausio mėn., iš Baltarusijos – 1945 m. vasarą. Straipsnyje aptariama repatriacijos organizavimas, eiga, prosovietinės Lenkijos valdžios politika, cituojami autobiografijų fragmentai apie žmonių emocijas, persikėlimo su manta bei gyvuliais sunkumus.

ENThe article is dedicated to the displacement of residents of the Polish nationality from the former so-called eastern Polish peripheries in 1944–1945. The research is based on the Polish historiography and bibliographical texts. At the beginning of the research, the reliability of this source is discussed. The Poles associate “the peripheries” with legends and romantic visions related to struggles and losses. After WWII, Poland lost its so-called eastern “peripheries” in Ukraine, Belarus and the region of Vilnius. Stalin considered this territory, which was first occupied in 1939, to be the Soviet territory, whereas, Poland considered it to be the area of its influence. Although the emigrant Polish Government, in fear of the approaching second Soviet occupation and the regime of Soviet repressions, encouraged residents to stay, a great many of them retrieved to western countries in 1944. Armia Krajowa actively participated in the fights for Lvov and liberation of Vilnius by cooperating with the Red Army. The repatriation of the Poles from the USSR territory announced of in 1944 by the Soviet regime shocked the residents of “the peripheries”. The first repatriated persons went from Ukraine to Poland in September 1944, from Vilnius – in 1945, and from Belarus – in 1945. The article discusses the organisation and process of the repatriation, the policy of the pro-Soviet Polish authorities. It also quotes autobiographic fragments of people’s emotions, and difficulties they faced when being repatriated.