"I znów przyszliśmy was wyzwolić..." - stosunek ludności ziem północno-wschodnich II Rzeczypospolitej do "wyzwolicieli" 1920, 1939, 1944

LTStraipsnyje analizuojama II Lenkijos Respublikos pietryčių regiono gyventojų požiūris į savo „išlaisvintojus“ 1920, 1939 ir 1944 m. Daugiausiai dėmesio skiriama Vakarų Baltarusijos regionui. Laisvės sąvoka reiškia, kad esanti situacija po išlaisvinimo turi pagerėti. Problema atsiranda, kai išlaisvinama prieš žmogaus valią ir išlaisvintojas geriau žino, nuo ko ir kodėl imasi laisvinti. Klausimas, ar 1920, 1939, 1941 ir 1944 m. įvykius galima vadinti „išvadavimu“, iki šiol kelia daug emocijų, ypač visuomenei, kuri dažnai prieš savo norą buvo „išlaisvinta“. Sovietų Rusijos pastangose „vaduoti“ išskirtini 3 etapai: proletarinis (1919-1920), internacionalinis (1939-1941) ir imperinis (1944-1945). Straipsnyje aptariamos lenkų kovos su bolševikais 1919-1920 m., baltarusių, lietuvių ir žydų gyventojų požiūris į „išvaduotojus“ lenkus. Po 1921 m. Rygos sutarties Lenkijai atitekusiose Baltarusijos žemėse tik lenkai galėjo jaustis „išvaduoti“. Kaip skelbė sovietų propaganda,1939 m. SSRS išvadavo Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos proletariatą iš Lenkijos imperialistų priespaudos. Baltarusių valstiečiai sutiko juos kaip išvaduotojus, nes per 20 metų Lenkijos valdžia nepadarė nieko, kad susietų juos su savo valstybe. Žydų tautinės mažumos pozicija buvo skirtinga, net ir prosovietiškai nusiteikę asmenys netrukus buvo represuoti. Dėl prasidėjusių trėmimų ir represijų, Vokietijos armija 1941 m. regione sutikta kaip išvaduotoja. Visos tautos – baltarusiai, lenkai, lietuviai – tikėjosi vokiečių pagalba įgauti daugiau įtakos regione. Dauguma postų administracijos įstaigose atiteko lenkams, nes baltarusiai vokiečių akyse buvo susikompromitavę lojalumu sovietų režimui. Su 1944 m. „išvadavimu“ prasidėjo represijos, pusei šimtmečio įsigalėjo sovietinis režimas.

ENThe article analyses the attitude of residents of southeast regions of the 2nd Polish Republic towards their “liberators” in1920, 1939 and 1944. The concept of freedom supposes improvements in the existing situation. The problem emerges when people are liberated against their will and the liberators have better knowledge on why and from whom people should be liberated. The question as to whether the events of 1920, 1939, 1941 and 1944 could be referred to as the “liberation” still provokes a great deal of emotions, especially, in the state, which was more than once “liberated” against its will. The “liberating” efforts of the Soviet Union are grouped into three stages: the proletariat stage (1919–1920), the international stage (1939–1941) and the imperial stage (1944–1945). The article discusses the Poles’ fights against Bolshevists in 1919–1920, and the attitudes of Belarusians, Lithuanians and Jewish residents towards their Polish “liberators”. After the Riga Treaty of 1921, only Poles living in Belarusian lands, which went to Poland, could feel liberated. As the Soviet propaganda claimed, in 1939, the USSR liberated the proletariat of Western Belarus and Western Ukraine from the oppression of Polish imperialists. Belarusian peasants met them as liberators, since, over 20 years, Polish authorities had done nothing to assimilate these residents. The position of the Jews was different, and even pro-Soviet persons were repressed. The initiated repressions and deportations determined the fact that in 1941 the German Army was met as the liberator. All the nations, i.e. Belarusians, Poles, Lithuanians, were hoping to gain more powers in the region with the help of the Germans.The “liberation” of 1944 brought repressions followed by the Soviet Regime lasting for half a century.