Polskie środowiska zachowawcze byłego Wielkiego Księstwa Litewskiego wobec podziału jego terytorium po I wojnie światowej

LTStraipsnis skirtas lenkų konservatyviųjų politinių sluoksnių požiūrio į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijos padalinimus po I Pasaulinio karo analizei. Daugiausiai dėmesio skirta Aleksandro Meištovičiaus ir Konstancijos Skirmunt politinėms pažiūroms. Buvusios LDK teritorijos lenkų bajorai per visą XIX a. išsaugojo savo krašto išskirtinumo savimonę. Žlugus Rusijos imperijai, 1918-1919 m. jie aktyviai svarstė atgimstančios Lenkijos valstybės rytinių sienų klausimą. Konservatorių politinio elito atstovai siūlė įtraukti į ją vadinamuosius Lenkų Inflantus (keletą pavietų dabartinės Latvijos teritorijoje), Lietuvą, Mogiliavo gubernijos vakarinę dalį, visą Minsko guberniją, visą Volynę, 3-4 Podolės gubernijos pavietus. Šios teritorijos turėjo įeiti į Lenkijos Respubliką unijos pagrindais. Tokios pretenzijos grįstos natūralia bizantinės (stačiatikių) ir lotyniškosios (katalikų) kultūrų riba, ūkinės sanklodos skirtumais, būtinybės grįžti prie 1772 m. sienų (buvusių iki pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo) teze. Straipsnyje analizuojamas konservatorių požiūris į Lenkijos Respublikos sienas, įteisintas 1921 m. Rygos sutartimi, vietos politikų ir Lenkijos vyriausybės pasitarimai dėl seimo sušaukimo Vilniaus krašte ir federacijos šalininkų pozicija šį kraštą prijungus prie Lenkijos.

ENThe article is dedicated to the analysis of the attitude of the Polish conservative political layers towards the division of the territory of the former Grand Duchy of Lithuania (GDL) after WWI. The major attention is paid to political attitudes expressed by Aleksandras Meištovičius and Konstancija Skirmunt. Throughout the 19th c., Polish noblemen of the territory of the former GDL preserved the perception of exceptionality of their land. After the collapse of the Russian Empire, in 1918–1919, they actively contemplated on the issue of the eastern borders of the reviving Poland. Representatives of the Conservative political elite offered to include into the so-called Polish Inflanty (several places in the territory of modern Latvia), Lithuania, the western part of Mogilev Governorate , the whole of Minsk Governorate, the whole of Volhynia, and 3-4 locations in Podolia Governorate. These territories had to be incorporated into the Polish Republic. These claims are based on the natural borders between the Byzantine (Orthodox) and Latin (Catholic) cultures, differences in economic life, and the necessity to turn back to the borders of 1772 (before the division of the Republic of the Two Nations). The article analyses the attitude of representatives of the Conservative party towards the borders of the Polish Republic established in 1921 under the Treaty of Riga, and the discussions between local politicians and the Government of Poland on the summon of the Seimas in the region of Vilnius and the attitude of the federation supporters after this region was annexed to Poland.