Etniniai santykiai nacių okupuotoje Lietuvoje 1941-1944 m

LTStraipsnyje nagrinėjami etniniai santykiai nacių okupuotoje Lietuvoje 1941–1944 m., daugiausia dėmesio skiriant tautiniams santykiams Vilniaus krašte. Strateginis Trečiojo reicho politikos Baltijos šalyse tikslas buvo laipsniška šių šalių aneksija, germanizavimas ir kolonizavimas. Buvo planuojama germanizuoti apie trečdalį lietuvių tautos (tą dalį, kuri, nacių supratimu, turėjo germaniško kraujo). Kita dalis lietuvių ir, tikėtina, Lietuvos lenkai, turėjo būti perkelta į Baltarusiją ir vakarines Rusijos sritis. Žydai privalėjo būti visiškai sunaikinti. Galutinis šių tikslų įgyvendinimo terminas buvo nukeltas į pokario laikotarpį. Iki 1943 m. rudens vokiečių administracijos politika buvo palankesnė lietuviams. Lietuviai ėjo svarbiausias pareigas vietinėje administracijoje ne tik grynai lietuviškose apskrityse, bet ir Vilniaus apygardoje. Kita vertus, vokiečių administracija kontroliavo lietuvių administracijos darbą ir neleido jai vykdyti atvirai diskriminacinės politikos lenkų, baltarusių, rusų ir kt. tautinių grupių (išskyrus žydus) atžvilgiu. Į žydų naikinimo politiką (holokaustą) buvo įtraukta ir lietuvių administracija, ypač įvairios lietuvių policijos formuotės. Lietuvių politinėms ambicijoms slopinti naciai bandė panaudoti Lietuvos lenkus, baltarusius ir rusus – skatino tautinį atgimimą, švietimą, kultūrą, ragino juos aktyviau dalyvauti vietinės administracijos veikloje ir kitaip reikšti provokišką politinį aktyvumą. Tačiau nacių administracijos bandymai palenkti Lietuvos lenkus, rusus ir baltarusius į savo pusę iš esmės buvo nesėkmingi.

ENThe paper analyses ethnic relations in Nazi occupied Lithuania in 1941–1944, focusing on ethnic relations in Vilnius Region. The strategic goal of the Third Reich’s policy in the Baltic States was gradual annexation, Germanisation and colonisation of these countries. There were plans to Germanise about one-third of the Lithuanian nation (those who, according to the Nazis, were of German descent). The other part of Lithuanians and, likely, Lithuanian Poles had to be relocated to Belarus and western regions of Russia. The Jews had to be totally annihilated. The deadline for the implementation of these goals was postponed until the post-war period. Before the autumn of 1943, the policy pursued by the German administration was more favourable to Lithuanians. Lithuanians held the key posts in the local administration not only in purely Lithuanian counties, but also in Vilnius district. On the other hand, the German administration controlled the work of the Lithuanian administration and did not allow it pursuing explicitly discriminating policy with regard to Polish, Belarusian, Russian and other ethnic groups (except for Jews). The Lithuanian administration, in particular various Lithuanian police structures, was also involved in the Jewish Holocaust policy. The Nazis tried to suppress the political ambitions of Lithuanians with the help of Lithuanian Poles, Belarusians and Russians – they promoted national revival, education and culture and encouraged them to more actively participate in the activities of the local administration and to express pro-German political activeness in other ways. However, the attempts of the Nazi administration to gain over Lithuanian Poles, Belarusians and Russians failed.