Domain name disputes in Lithuanian courts: silent steps towards fairness on the net

LTNacionalinio <.lt>kodo domenų vardų ginčai Lietuvoje yra priskirtini prie tokių bylų, kai Lietuvos teismai privalo priimti sprendimus nesant jokio konkretaus teisinio reguliavimo tuo klausimu. Šiais atvejais teismai taiko teisės analogiją, papročius ir bendruosius teisės principus. Be to, teismai privalo atkreipti dėmesį į tarptautinę teisinę praktiką, susijusią su domenų vardų ginčais, t. y. įvertinti 1999 m. ICANN Vieningąją domenų vardų ginčų sprendimo strategiją, kuria praktikoje sprendžiant bendrinių aukščiausio lygio domenų vardų, tokių kaip <.com>, <.net>, <.org>ir kt., ginčus vadovaujasi WIPO Arbitražo ir tarpininkavimo centro paskirti arbitrai, taip pat susipažinti su Čekijos arbitražo teismo, kuriam patikėtas <.eu>domenų vardų ginčų nagrinėjimas, bylų praktika. Pirmoje straipsnio dalyje nagrinėjama, kaip Lietuvos teismai taiko teisės analogiją spręsdami ginčus dėl domenų vardų. Paprastai teismai remiasi kai kurių Prekių ženklų įstatymo nuostatų pritaikymu, taip pat nemažas dėmesys skiriamas ir juridinio asmens apsaugos reguliavimo, nustatyto Civiliniame kodekse, pritaikymui. Tiesa, teismai bylose papildomai galėtų remtis ir kitų įstatymų, tokių kaip Konkurencijos ir Reklamos įstatymai, nuostatomis. Vilniaus apygardos teismas žengė dar toliau ir vienoje iš precedentinių tapusių bylų rėmėsi net 2002-04-22 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 733/2002 dėl aukščiausio lygio domeno <.eu>įgyvendinimo (pažymėtina, kad šis ES teisės aktas apibrėžia <.eu>domenų vardų piratavimo požymius).Antroje straipsnio dalyje didžiausias dėmesys skiriamas domenų vardų piratavimo (angl. cybersquatting) problemai. Aptariama esama padėtis Lietuvoje ir daroma išvada, kad domenų vardų piratavimui tarpti sudarytos itin palankios sąlygos. Visuomenė šios veiklos iš esmės nelaiko nei teisės pažeidimu, nei piktnaudžiavimu teise. Valdžios institucijos yra visiškai nusišalinusios nuo šių problemų sprendimo (pateikiamas visiškai skirtingas JAV požiūris. Čia net buvo priimtas specialus įstatymas, saugantis intelektinės nuosavybės savinin¬kus nuo domenų vardų piratų ir už tokią nesąžiningą veiklą internete numatantis baudas, prilygstančias baudžiamosios teisės sankcijoms). Lietuvoje intelektinės nuosavybės savininkai iš esmės palikti likimo valiai, o civilinis procesas lėtas ir brangus, jis visai neatgraso piratų, o intelektinės nuosavybės savininkus verčia geriau mokėti išpirką piratui nei bylinėtis. Aptariama ydinga taikos sutarčių praktika, kai net ir laimėjęs bylą pirmosios instancijos teisme prekių ženklo savininkas vis tiek yra linkęs sumokėti piratui išpirką ir taip kuo greičiau perimti domeno vardą, nei dar pusmetį ar net ilgiau laukti galutinio teismo sprendimo. [...].

ENNational <.lt>domain name disputes in Lithuania are the ones which courts must decide without having any specific legal regulation. In such cases courts shall apply analogy of law, customs and general principals of law. Last but not least, the courts must address international legal practice as regards the domain name disputes, i.e. take into account the famous ICANN Uniform Domain Name Dispute Resolution Policy adopted in 1999 and mostly applied by the panels of WIPO Arbitration and Mediation Centre while dealing with disputes on generic top level domain names <.com>, <.net>, <.org>, also analyse the practice of ADR cases of Czech Arbitration Court which has the jurisdiction over <.eu>domain name disputes. This article deals with the case-law of Lithuanian courts in <.lt>domain name disputes and analysis the trends of Lithuanian internet law as regards the protection of the owners of intellectual property in Lithuania. The special attention is given to the phenomenon of cybersquatting in Lithuania and the lack of effective means to fight such unfair practices on the net.