Uwagi o tak zwanych "repatriacjach" ludności polskiej z terenów Litwy etnicznej w latach 1945-1947

LTStraipsnyje apžvelgiami keletas lenkų repatriacijos iš etninių Lietuvos žemių 1945–1947 m. istorijos aspektų. Repatriacijos apibrėžimas ne visai tiksliai atspindi vykusį procesą. Naujausioje lenkų istoriografijoje siūloma vartoti perkėlimo, ekspatriacijos, evakuacijos, egzodo sąvokas. Lietuva atgavo Vilnių 1939 m. 1941–1944 m. patyrė vokiečių okupaciją, o nuo 1944 m. vasaros tapo Sovietų Sąjungos dalimi. Lenkų repatriacija vyko 1944–1947 m. Šie procesai Vilniaus krašte yra gerai žinomi ir ištirti, mažiau žinoma apie kituose Lietuvos etniniuose rajonuose vykusį lenkų perkėlimo procesą. Aptariama Lietuvoje gyvenusių lenkų tautybės savivoka. Dalis lenkų buvo autochtonai, kiti – apsigyveno po Vilniaus krašto okupacijos, dalis jų buvo ir karo pabėgėliai. Etninis apsisprendimas buvo viena repatriacijos sąlygų. 1945 m. pavasarį Kaune, Kėdainiuose, Panevėžyje ir Ukmergėje buvo įsteigti lenkų repatriacijos registracijos rajonai. Nuo kovo 10 iki 31 d. išvykimą užregistravo beveik 17 tūkstančių lenkų tautybės asmenų (Kaune – 6,5 tūkst., Kėdainiuose – 4,8 tūkst., Panevėžyje – 3,3 tūkst., Ukmergėje – 2,7 tūkst.). Lietuvos statistikos duomenimis, 1944–1946 m. iš Lietuvos į Lenkiją išvyko 170 tūkst. asmenų, iš kurių apie 1,8 tūkst. – iš minėtų etninių Lietuvos žemių (Kauno, Kėdainių, Panevėžio ir Ukmergės). Lenkai užfiksavo mažesnius skaičius (tik 1,5 tūkst.). Tyrimą papildo Ukmergės repatriacijos rajono darbuotojo Andrzejaus Miłoszo 1946 m. liepos 18 d. ataskaitos publikacija, kurioje užfiksuota lenko Pranculio iš Ukmergės rajono tautinio apsisprendimo refleksija ir požiūris į lenkų repatriacijos procesą.Reikšminiai žodžiai: Etninė Letuva; Evakuacija; Kauno Lietuva; Lenkai; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lietuvių - lenkų santykiai; Polonizacija; Repatriacija; Statistika; Tautinė mažuma; Vilniaus kraštas; Vilniaus lituanizacija; Ethnic Lithuania; Evacuation; Lithuanian-Polish relations; Lithuanization of Vilnius; National minority; Polonization; Repatriation; Statistics; The Poles; Vilnius region.

ENThe article reviews several aspects of history related to Polish repatriations from ethnic Lithuanian lands in 1945-1947. The definition of repatriation does not quite accurately reflect the process that took place at that time. The latest Polish historiography suggests to use the concepts of relocation, expatriation, evacuation, exodus. Lithuania regained Vilnius in 1939, suffered German occupation in 1941-1944, and became part of the Soviet Union in the summer of 1944. The Polish repatriation took place in 1944-1947. These processes in the Vilnius region are well-known and investigated. However, there is less information on the process of the Polish transfer in other ethnic regions of Lithuania. The concept of nationality is discussed in regards to Polish people who lived in Lithuania. Some of the Poles were autochthonous, the others settled down after the occupation of the Vilnius region, and part of them were war refugees. Ethnic determination was one of the conditions for repatriation. In the spring of 1945, the repatriation registration districts were established in Kaunas, Kėdainiai, Ukmergė. From March 10 to 31, almost 17 thousand people of Polish origin registered the departure (in Kaunas - 6.5 thousand, in Kėdainiai - 4.8 thousand, in Panevėžys - 3.3 thousand, in Ukmergė - 2.7 thousand). According to Lithuanian statistics, 170 thousand people from Lithuania went to Poland in 1944-1946, about 1.8 thousand of which went there from the aforementioned ethnic lands of Lithuania (Kaunas, Kėdainiai, Panevėžys and Ukmergė). Poles, however, recorded smaller numbers (only 1.5 thousand). The research is supplemented by the publication of the report of July 18th, 1946, of a staff member of the Ukmergė repatriation district, Andrzej Miłosz, which records Pranculis', who is a Polish man from Ukmergė district, reflection in regards to the national decision and his attitude towards the process of repatriation.