Psichologų darbo, bandant atkurti vaiko ir vieno iš tėvų ryšį, patirtys

LTTėvų skyrybos yra vienas iš didžiausią stresą sukeliančių įvykių vaiko gyvenime. Į šį stresą vaikai gali reaguoti vieno iš tėvų pasirinkimu ir kito atmetimu. Susitaikymo terapija tampa ne tik sparčiai populiarėjančiu teismų praktikoje reiškiniu, bet ir psichologinės pagalbos galimybe. Dauguma šios srities tyrimų yra orientuoti į tėvų ir (arba) vaikų patirtis, o tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjama, kaip susitaikymo terapiją supranta ir praktikuoja specialistai, vis dar trūksta. Šiame tyrime nagrinėjamos psichologų patirtys, susijusios su susitaikymo terapijos taikymu bandant atkurti nutrūkusį vaiko ir vieno iš tėvų ryšį. Tyrimo tikslas – išanalizuoti psichologų taikomus metodus ir strategijas, kliūtis, iššūkius ir rezultatus atkuriant vaiko ir vieno iš tėvų ryšį. Taikytas kokybinis tyrimo metodas – atlikti pusiau struktūruoti interviu su keturiais psichologais. Duomenys analizuoti teminės analizės būdu. Rezultatai atskleidė, kad vaiko ir vieno iš tėvų ryšio atkūrimas vertinamas kaip emociškai sudėtingas procesas. Vienas svarbiausių darbo su šeima etapų yra išsamus atvejo įvertinimas. Psichologai remiasi įvairiomis terapinėmis paradigmomis – nuo kognityvinės elgesio terapijos iki sisteminės šeimos ir psichodinaminės terapijos. Išryškinama terapinio ryšio svarba, psichoedukacijos reikšmė, individualių ir bendrų sesijų taikymas, žaidybiniai metodai dirbant su vaikais.Ryšio atkūrimo procesą sunkina vaiko pasipriešinimas, kuris gali kilti ir iš lojalumo konflikto, tėvų bendradarbiavimo stoka, stiprios emocijos ir kaltinimai. Specialistų tikslai taikant susitaikymo terapiją – užtikrinti vaiko emocinę gerovę ir skatinti konstruktyvius tėvų santykius. Sėkminga terapija siejama su atkurtu ryšiu tarp vaiko ir tėvo arba motinos, vaiko emociniu saugumu ir tėvų bendradarbiavimu. Pabrėžiama, kad Lietuvoje nėra bendro modelio, ypač sudėtingais tėvų atstūmimo atvejais. Siūloma kurti valstybinio lygmens pagalbos sistemą, kuri apimtų tarpdisciplininę specialistų komandą ir struktūruotos eigos terapiją. Taip pat kalbama apie intensyvios susitaikymo terapijos taikymo Lietuvoje galimybę. Reikšminiai žodžiai: susitaikymo terapija, tėvų atstūmimas, atstumtasis tėvas ar motina, atitolę vaikai, psichologų patirtys atkuriant ryšį.

ENA parent’s divorce is one of the most stressful events in a child’s life. In response to this stress, children may align themselves with one parent while rejecting the other. Reunification therapy is a therapeutic approach that helps children and parents rebuild their relationship after it has been damaged. Most research on reunification therapy focuses on the experiences of parents and/or children, while there remains a lack of studies exploring how professionals understand and practice this form of therapy. The aim of this study is to analyze the methods and strategies used by psychologists, the obstacles and challenges they encounter, and the outcomes achieved in repairing the relationship between a child and one of their parents. Four specialists participated in the study two - men and two women—with backgrounds in psychology and practical experience working on cases involving the repair of relationships between children and parents after divorce. A qualitative research approach using thematic analysis was employed. Data were collected through semi-structured interviews. This study applied a mixed approach to thematic analysis, combining both deductive and inductive methods. Initial themes were developed based on theoretical sources, while additional themes emerged during the analysis of the interview transcripts. This combined approach allowed for maintaining theoretical consistency while also capturing the realities of the participants’ experiences.The results revealed that restoring the relationship between a child and one parent is an emotionally complex process. A thorough case assessment was identified as one of the most important stages when working with the family. Psychologists draw on a range of therapeutic paradigms, including cognitive-behavioral, systemic family, and psychodynamic approaches. The findings also highlight the importance of the therapeutic relationship, the role of psychoeducation, the use of both individual and joint sessions, and play-based methods when working with children. The process of reunification is often complicated by the child’s resistance, which may stem from loyalty conflicts, a lack of parental cooperation, intense emotions, and mutual accusations. Specialists aim to ensure the child’s emotional well-being while fostering constructive relationships between parents. Successful therapy is associated with a restored parent– child relationship, improved emotional security for the child, and greater parental cooperation. The findings also emphasize the lack of a unified model in Lithuania, particularly in complex cases involving parental alienation. To address this, the establishment of a state-level support system is proposed, involving an interdisciplinary team of specialists and a structured therapeutic process. The potential use of intensive therapy in Lithuania is also discussed. Keywords: reunification therapy, parental alienation, alienated parent, alienated child, psychologists’ experiences and reunification.