Žydų nuosavybės bei turto konfiskavimas ir naikinimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais

LTStraipsnyje keliama mintis, kad Lietuvos žydų turto likimo tyrimas Antrojo pasaulinio karo metais labai svarbus ir jo negalima atskirti nuo holokausto studijų. Išsamesnių publikacijų šia tema neturime. Galima nurodyti E. Zingerio straipsnį, kuriame autorius kalba apie Lietuvos žydų kultūros vertybių palikimą. Straipsnyje aptariamas šių vertybių suradimas ir susigrąžinimas. E. Zingeris savo straipsnyje mini Alfredo Rozenbergo štabo veiklą Lietuvoje. R. Zizo, M. Deano straipsniuose taip pat kalbama apie žydų turto likimą. Vertinga tyrinėtojams Maskvos universiteto archyvinė publikacija, kurioje aptariamas žydų kultūros vertybių inventorizavimas ir evakavimas į Vokietiją. Pagrindinės Lietuvių centrinės ir vietos valdžios institucijos buvo labai aktyvios, reglamentuojant žydų turto likimą. Laikinoji vyriausybė tuo metu rengė turto, kurį nacionalizavo sovietų valdžia, denacionalizavimo įstatymus. Tokie įstatymai žydams neturėjo būti taikomi. Buvo sudaromi žydų turto perėmėjų sąrašai. Žydų turto likimo tvarkyme aktyviai dalyvavo apskričių administracija, valsčių pareigūnai. Visa tai rodė, kad valdžios institucijų elgesys buvo nepilietiškas ir diskriminacinis. Tokia veikla ar pozicija rodė tik atskirų pareigūnų, o ne visos Lietuvos valstybės poziciją. Kai baigėsi žydų turto dalybos, tada jas įvertino Lietuvos katalikų bažnyčios atstovai. Žydų turto pasisavinimas buvo pateisinamas tuo, kad tik taip jį galima buvo apsaugoti nuo galutinio sunaikinimo. Kilnojamąjį žydų turtą išdalydavo arba išparduodavo. Nekilnojamuoju turtu naudojosi vietinės administracijos ir privatūs gyventojai.

ENInstitutions of Lithuanian central and local authorities actively took part in ratifying the further fate of Jewish property. The temporarily drafted laws of the Soviet government on the denationalization of nationalized property were not to be applicable to people of Jewish nationality. The committee for dwellers of Vilnius city and its districts made a list of people who would be the assignees of the Jewish property. The ratification of the fate of the Jewish property was influenced a lot by the district administration. The district officials would often directly participate in evaluating and selling the property. It is evident, that such a position of governmental institutions was publicly indecent and discriminatory. On the other hand, these institutions were not independent; therefore they only reflect the position of individual officers who worked there, and not the position of the Lithuanian state. Representatives of the Lithuanian Catholic Church assessed this severance of Jewish property only after they had been terminated, i.e. in the summer of 1942, after the majority of Jews had already been exterminated. Considerations regarding the remaining Jewish property can be treated as regret about the tragic fate of the Jews. Expropriation of property is usually justified by the argument that it was only by doing this that the property could be protected from complete destruction. The fate of Jewish property differed, i.e. personal estate was usually given out or sold on to local people; museum pieces and archival valuables were taken to Germany. A lot of Jewish property was left under the supervision of the local administration and was used for its purposes, and was also given to private persons.