Lietuvos žydų mažieji getai ir laikinosios izoliavimo stovyklos

LTŽydų getų ir laikinųjų izoliavimo (koncentracijos) stovyklų įsteigimas buvo nacių žydų genocido politikos sudėtinė dalis. Žydų tautybės žmonių persekiojimą inicijavo okupantų valdžia (Nacių saugumo policija ir Sicherheitsdienst (SD), kariniai komendantai ir rajonų komisarai). Šios institucijos organizavo žydų persekiojimus ir masines žudynes. Naciams pavaldūs Lietuvos administraciniai organai ir policija taip pat dalyvavo Holokausto įgyvendinime. Burmistrai ir apskričių administratoriai leido antisemitinius dekretus (dėl skiriamųjų ženklų dėvėjimo, getų įsteigimo, kitų draudimų), o vietinė policija ir vadinamieji partizanai aktyviai vykdė juos. Remiantis okupacinės kariuomenės instrukcijomis ir atskirais įsakymais getų bei stovyklų steigimas prasidėjo 1941 m. liepos mėn., beveik vienu metu visoje Lietuvoje. Dauguma mažųjų getų ir stovyklų egzistavo vos keletą savaičių. Tik Lazdijuose ir Vilkaviškyje jie buvo likviduoti vėliau, 1941 m. lapkričio mėn., o Telšiuose - 1941 m. gruodžio mėn. Daug žydų nužudyta prieš galutinį getų ir stovyklų likvidavimą. Masinių naikinimų metų pirmiausiai šaudyti vyrai, po to – moterys, paskutiniai – vaikai. Masinės žudynės dažniausiai vykdytos už kelių kilometrų nuo getų ir stovyklų, laukuose arba miškuose. Joms vadovavo Gestapo pareigūnai. Lietuvos policija ir vadinamieji partizanai vedė aukas į žudynių vietą ir saugojo apylinkes.Dažnai jie patys dalyvaudavo žudynėse. Žydų pasipriešinimo atvejai buvo itin reti. Beginklės aukos turėjo vienintelį šansą išsigelbėti – pabėgti iš sulaikymo ar žudynių vietos. Vertingesnius aukų daiktus (papuošalus, baldus, pinigus) konfiskuodavo nacių valdžia. Smulkesnius daiktus (drabužius, avalynę) pasiimdavo žudikai arba pigiai parduodavo juos vietiniams gyventojams. Mažųjų getų ir stovyklų likvidavimo procesas vyko greitai ir efektyviai. Nacių okupacinė valdžia nesutarė dėl didžiųjų getų ateities (Gestapas dažniausiai siekė išnaikinti visus žydus, o civilinė valdžia ir Vermachto pareigūnai prašė nežudyti galinčių dirbti žydų), tuo tarpu mažieji getai ir laikinos stovyklos buvo sunaikinti be didelių diskusijų ar vidinių prieštaravimų. Greičiausiai provincijos žydai nebuvo laikomi rimta darbo jėga, jie galėjo būti likviduoti be didesnės žalos Vokietijos karinei ekonomikai. Tačiau getų ir laikinųjų stovyklų steigimas miesteliuose buvo tik pirmas žingsnis ruošiantis galutiniam išnaikinimui. Žydus telkė į vieną vietą ir atskyrė nuo nežydų, kalino ir organizavo jų žudynes. 1941 m. vasarą ir rudenį naciai ir vietiniai kolaborantai nužudė beveik visus Lietuvos miestų ir miestelių žydus.[...].

ENThe establishment of Jewish ghettos and interim detention (concentration) camps was a constituent part of the Nazi Jewish genocide policy. The initiators of the persecution of the Jewish people were the occupational authorities (the Nazi Security Police and Sicherheitsdienst (SD), military commandants and district commissars).These institutions organised the persecution and mass killings of Jews. Lithuanian administrative bodies and police, which were subordinate to the Nazis, were involved in the implementation of the Holocaust. The burgomasters and county administrators issued anti-Semitic decrees (on wearing distinguishing marks, establishment of ghettos, and various prohibitions) and local police and the so-called partisans actively implemented them. Under the instructions of the occupational forces and individual orders, the set-up of ghettos and camps was launched in July 1941 and proceeded almost simultaneously throughout Lithuania. Most small ghettos and camps only existed for a mere few weeks. Only in Lazdijai and Vilkaviškis were they later liquidated, in November 1941, and in Telšiai - in December 1941. Large numbers of Jews had been killed before the final liquidation of the ghettos and camps. During mass exterminations, the men were the first to be shot, then the women, and, lastly, the children. Mass killings were usually carried out a few kilometres outside the ghettos and camps in the forests or fields. The Gestapo officers commanded the mass killings. The Lithuanian Police and the so-called partisans brought the victims to the site of the massacre and guarded the place.Often they themselves participated in the killings. Cases of Jewish resistance were extremely rare. Unarmed victims had only one chance to resist by trying to escape from the place of detention or massacre site. The more valuable belongings of the victims (jewellery, furniture, money) were usually confiscated by the Nazi authorities. Some of the Jewish property (clothing, footwear) was plundered by the killers themselves or it was sold at a low price to local residents. The liquidation process of small ghettos and camps was conducted extremely efficiently and carried out smoothly. There were on-going discussions among the Nazi occupational authorities regarding the future of the large ghettos (the Gestapo usually wished to exterminate all Jews, while the civil authorities and the Wermacht officers requested leaving those Jews alive who were able to work), whereas the small ghettoes and interim camps were annihilated without much debate or internal contradictions. Most probably Jews living in the provinces were not considered important as a labour force and they could be annihilated without detriment to the German military economy. Therefore the set up of the ghettos and detention camps in small towns was only the initial stage in the preparation for the final extermination. The Jews were herded into one location and segregated from non-Jews in order to guard them and organise their killing. In summer and autumn 1941, the Nazis and local collaborators killed nearly all the Jews of Lithuanian towns and small settlements. […].