Kas ir ką iš tiesų veikia Henriko Radausko poezijoje

LTStraipsnio tikslas – apžvelgti Henriko Radausko poetinės vaizduotės genezę. Susitelkiama į Radausko pasaulėvaizdžio konstrukcijos, semantikos, architektonikos dalykus, mėginant apčiuopti bendresnius poetinės vaizduotės dėsnius ir motyvus. Pagrindinis straipsnyje keliamas klausimas: kokiais pavidalais ir formomis atskiruose Radausko eilėraščiuose pasirodo lyrinis subjektas, kokias funkcijas jis atlieka, kokius siužetus plėtoja, kaip komponuojasi į mitopoetinę visos kūrybos perspektyvą? Grožis yra centrinė Radauską jaudinanti intriga, kurios vedamas jis leidžiasi į filosofinį nuotykį: pažinti mirtį. Filosofinio nuotykio momentu pasiekta šešėlinė individualios, asmeninės fantazijos erdvė šiame straipsnyje analizuojama pasitelkus postmodernybės filosofų mintis. Straipsnyje pasitelkiamas antikinės Afroditės ir Hefaisto poros modelis, kuris bent iš dalies motyvuoja poetą dominančius klausimus: apie gyvenimą ir mirtį, prigimties šaltinius, grožio šaltinį. Klasikinė stabili struktūra Radausko kūryboje yra architektoniška, grįsta ribos ir pusiausvyros suvokimu, kurį įkūnija Hefaisto žvilgsnis į gamtą ir daiktus, sutramdantis, apribojantis Afroditės poveikį pasauliui. Modernistinė Radausko poezijos savybė – ypač išplėtoti slaptų patirčių turiniai, kurie vaizduojamam klasikiniam ir stabiliam pasauliui suteikia dinamiškos kaitos, nesiliaujančios transformacijos ir ribų peržengimo įspūdį. Dinamišką Hefaisto žvilgsnį Radausko poezijoje įkūnija labai paveikus, dinamiškas ir iškalbingas veiksmažodis. Jis sukuria ir visą fantazijos pasaulį.

ENThe aim of the article is to review the genesis of poetic imagination of Henrikas Radauskas. The author focuses on aspects of Radauskas’ worldview construction, semantics, architectonic, thus trying to discuss more common laws and motives of poetic imagination. The main questions raised in the article are: which forms does the lyrical subject have in separate Radauskas’ poems? Which functions does he perform? Which plots does he develop? How does he integrate into the mythic and poetic perspective of all creation? Beauty is the central intrigue that excites the poet, leading him to a philosophic adventure: to know death. The space of personal phantasy is reached during the moment of philosophical adventure, and it is analysed in this article invoking the thoughts of philosophers of postmodernity. A model of antique couple of Aphrodite and Hephaestus which at least motivates the questions that interest the poet (on life and death, on sources of nature, on sources of beauty) is invoked in the article. The classical stable structure in Radauskas’ creation is architectonic and based on the perception of limit and balance. This conception is impersonalised by Hephaestus’ look onto nature and things, which tempers and limits Aphrodite’s influence on the world. The modern denature of Radauskas’ poetry is developed contents of secrets experiences, which endow the depicted classical and stable world with the impression of dynamic changes and permanent transformations. An especially influent, dynamic and eloquent verb impersonates dynamic Hephaestus’ look. It also creates the entire world of phantasy.