Vilniaus Aukštutinės pilies priežiūra ir konservavimas XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios periodikos duomenimis
- Lietuvių kalba / Lithuanian
- Rusų kalba / Russian
LTXIX a. paskutiniame ketvirtyje, Vilniaus miesto valdžiai vis grįžtant prie Pilies kalno tvarkymo projektų, išryškėjo archeologijos ir architektūros specialistų priežiūros būtinybė. Tokią galimybę numatė tuometiniai Rusijos imperijos įstatymai. Vilniuje šią funkciją nuo 1882 m. atliko istorikai ir archyvarai – J. Sprogis ir J. Kračkovskis. Po nevykusio pilies rūmų restauravimo 1905 m. į tvarkymo koncepcijos sukūrimą įsitraukė platesnis inteligentų būrys. Liberalesnė imperijos administracijos politika leido prie pilies mūrų tvarkymo prisidėti architektams iš Lenkijos. Ir pačioje imperijoje formavosi nauja pažiūra į paveldą ir jo konservavimą. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje prie miesto tarybos jau veikė archeologijos komisija, atsirado kontaktų su Krokuvos ir Varšuvos architektais, suformuluotos nuostatos remtis moksliniais tyrimais, išsaugoti autentiškumą, konservavimui naudoti specialiai paruoštas medžiagas (plytas ir skiedinį), nekurti interpretacijų atstatant trūkstamas dalis, vadovautis tik išlikusia substancija ir moksline medžiaga. Šiandien galima tik apgailestauti, kad šių nuostatų, priimtų tuo metu, kai kraštas kentė Rusijos okupaciją, nebuvo laikytasi XX a. antrojoje pusėje – nei po 1950 m., nei po 1990 m. Pilies rūmų būklė atspindi tai, kad dešimtmečiais nevykdomi paprasti konservaciniai yrančio mūro remonto darbai, kad nėra metodikos ir mokslinės architektūros paminklų būklę stebinčios komisijos, kad trūksta elementarių „atkūrimo – atstatymo“ koncepcijos apibrėžtų kriterijų suformulavimo ir jų nuoseklaus taikymo.
ENIn the last decade of the 19th c., with Vilnius authorities returning back to projects of maintenance of the Castle Hill, the necessity for specialists in archaeology and architecture became very prominent. This possibility was specified in the then laws of the Russian Empire. Since 1882, in Vilnius, this function was performed by historians and archivists J. Sprogis and J. Kračkovskis. After the failed 1905 restoration of the Royal Palace, a larger group of Vilnius intellectuals joined the development of the maintenance concept. The more liberal policy of the imperial administration allowed architects from Poland to join the maintenance activities of the castle. A new attitude towards heritage and its preservation was forming in the empire itself. Right before WWI, an archaeological commission operated under the City Council of Vilnius, new contacts with architects of Warsaw and Krakow emerged, provisions specifying to use scientific research as the basis, to preserve authenticity, to use materials developed for conservation and prohibiting interpretations when reconstructing missing parts as well as to use the survived substances and scientific research as the basis were developed. Today, one can only regret that these provisions, which were adopted under the Russian occupation, were not adhered to in the second half of the 20th c. The condition of the Castle Palace reflects the fact that common preservation repairs of the decaying masonry were not performed, there is no methodological and scientific commission monitoring the condition of architectural monuments.
