Die Russifizierung der Grundschulbildung in Litauen und Belarus nach 1863

LTStraipsnis skirtas pagrindinių mokyklų Lietuvoje ir Baltarusijoje rusinimui po 1863 metų sukilimo. Pažymima, kad Rusijos imperijos Šiaurės vakarų provinciją sudarė šešios gubernijos: Vilniaus, Kauno, Minsko, Gardino, Vitebsko ir Mogiliovo. Autorius pažymi, kad straipsnyje bus akcentuojamas tik rusų kalbos kaip dėstomosios kalbos įvedimas mokyklose, atsiribojant nuo kitų rusinimo aspektų. Aptariamas Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo dekretas, kuriuo 1865 metais gimnazijose ir progimnazijose, o vėliau ir apskričių mokyklose buvo įvestas katalikų tikybos mokymas rusų kalba. Pradinėms mokykloms tai taikyta nuo 1865-1866 metų. Teigiama, kad M. Muravjovas nurodymo visose mokyklose mokyti tikybos rusiškai nedavė, nes laikė problemišku dalyku valstiečių tautiškumą, todėl M.Muravjovo rusinimo politika nebuvo nuosekli ir siekianti visiškos asimiliacijos. Pažymima, kad nuo 1870 metų Rusijos valdžia pakeitė veikimo būdus. Panevėžyje tris kartus per savaitę vykdavo “žemaičių kalbos kursai” mokytojams. Pažymima, kad mokytojai lietuvių kalbos mokėsi tik tam, kad galėtų efektyviau dėstyti rusų kalba, taiga lietuvių kalbai teko antraeilis vaidmuo. Aptariant protestantų – kalvinistų ir liuteronų bendruomenių – mokyklų reorganizacijos problemas, pažymima, kad pagal reformatorių projektus visi dalykai, išskyrus tikybą, jose turėjo būti dėstomi rusų kalba. Aptariant žydų mokyklų rusinimą, atkreipiamas dėmesys į potvarkį visas valstybines mokyklas pertvarkyti į lieudies mokyklas ir įpareigojimą žydų berniukus mokyti rusų kalba.

ENThe article is dedicated to the Russification of basic schools in Lithuania and Belarus after the uprising of 1863. The author notes that the Northwest province of the Russian Empire consisted of governorates of Vilna, Kovno, Minsk, Grodno, Vitebsk and Mogilev. The author notes that the article will primarily focus on the introduction of the Russian language as the language of instruction. The decree of 1865 of Governor General M. Muravyov introducing the Russian language as the language of instruction of the Catholic religion in high schools and junior high schools is discussed. In primary schools this decree came into force in 1865–1866. The author claims that M. Murovyov did not order to use the Russian language as the language of religious instruction in all schools, since he considered the identity of peasants to be a rather problematic issue, and therefore, his Russification policy was not consistent and was not aimed at total assimilation. After 1870, the Russian authorities changed their methods of acting. In Panevėžys, Samogitian language courses were organised three times per week. The author notes that teachers studied the Lithuanian language only for being able to teach Russian more efficiently, therefore, the Lithuanian language had a secondary role. When discussing the problems faced during the reorganisation of schools of Protestant and Calvinist communities as well as Lutheran communities, the author notes that the reformers’ projects specified the Russian language as the language of instruction for all the subjects, except religion. When discussing the Russification of the Jews, the author draws the reader’s attention to the order to reorganise all state schools into national schools and to oblige teachers to teach Jewish boys the Russian language.