Sutartinių giedojimas tarsi paukščių giesmė: gamtos ir kultūros santykis

LTStraipsnyje įvairiais aspektais tiriami sutartinių giedojimo žodiniai apibūdinimai, užrašyti XX a. pirmoje pusėje. Daug kur jų atlikimas prilyginamas paukščių (gulbių, gervių ir kt.) balsams. Autorės manymu, giedojimo gretinimas su paukščių balsais nėra vien tik metafora. Keliama prielaida, kad tai taiklūs senųjų giedotojų pastebėjimai, atspindintys sutartinių intonavimo ir artikuliavimo ypatumus. Paukščių (gulbių, gervių, ančių, vištų, kūltupių, tutlių ir kt.) balsai, jų elgsena laikytini pirminiu modeliu, pagal kurį buvo kuriama lietuvių polifoninės muzikos (vokalinės ir instrumentinės) sistema, žyminti perėjimą iš gamtos į kultūrą.

ENThis article examines various aspects of the nature of the words that characterize sutartinės singing, recorded in the first half of the 20th century. Most of them can be compared to various types of birdsong (swans, cranes, etc). The authors opinion is that the proximity of the singing to birdsong represents more than just metaphor. The assumption is that the old singets' precise observations reflect the intonation and articulation features of birdcalls. Birds (swans, cranes, ducks, hens, northern wheatears, hoopoes, etc) follow their leader in the calls they emit, and in their behaviour; and Lithuanian polyphonic music (both vocal and instrumental) was created along the same system, emphasizing the links between nature and culture.