Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus aštraus stiliaus teorijos tęsėjai

LTMotiejaus Kazimiero Sarbievijaus veikalas De acuto et arguto (Apie aštrų ir šmaikštų stilių, apie 1626), kuriame jis pateikė taiklią ir tikslią stiliaus, vėliau pavadinto barokiniu, formuluotę („aštrus stilius yra kalba, jungianti savyje nedarną ir darną, kitaip tariant, kaip yra posakyje taiki nesantaika arba netaiki santaika“), buvo išspausdintas tik XX amžiuje. Tačiau XVII šimtmetyje jis plito rankraščiais po LDK jėzuitų kolegijas ir universitetus, taigi jame keliamos idėjos buvo puikiai žinomos tų mokyklų dėstytojams ir studentams. Natūralu, kad jos sulaukė atgarsio ir spausdintuose to meto literatūros teorijos veikaluose. Straipsnyje analizuojamos Mykolo Radau (Michael Radau, apie 1616–1687) Orator extemporaneus (Improvizuojantis oratorius, 1655), Jono Kviatkevičiaus (Joannes Kwiatkiewicz, 1630–1703) Phoenix rhetorum (Retorių feniksas, 1672), Bohuslavo Balbino (Bohuslav Balbin, 1621–1688) Quaesita oratoria (Oratoriniai klausimai, 1677) pateiktos skirtingos aštraus stiliaus interpretacijos. Visi trys jėzuitų autoriai Sarbievijų yra nurodę kaip tiesioginį šaltinį, kuriuo jie rėmėsi aiškindami teorines naujo stiliaus problemas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Aštrus stilius; Barokas; Bohuslavas Balbinas; Jonas Kviatkevičius; Literatūra (lotynų); Literatūros istorija; Motiejus Kazimieras Sarbievijus; Mykolas Radau; Poetika; Retorika; Acute style; Baroque; Bohuslav Balbin; History of literature; Joannes Kwiatkiewicz; Lithuanian literature (Latin); Matthias Casimirus Sarbievius; Michael Radau; Poetics; Rhetorics.

ENMathias Casimirus Sarbievius gave precise and accurate formulation of the style later called baroque style (Acutum est oratio continens affinitatem dissentanei et consentanei, seu dicti concors discordia vel discors concordia) in his work De acuto et arguto (A bout acute and quickfire style, circa 1626) which was printed only in 20th century. Nevertheless during 17th century the treatise of Sarbievius spread in manuscripts in Jesuit colleges and universities of the Grand Duchy of Lithuania. Thus the professors and students of these schools were perfectly aware of the ideas raised in the work. Naturally these ideas were discussed in the printed works of literary theory of the day. Different interpretations of the acute style are being analyzed in the paper. These interpretations were stated in the subsequent works: Orator extemporaneous (Improvisating orator, 1655) by Michael Radau (circa 1616–1687), Phoenix rhetorum (Phoenix of rhetoricians, 1672) by Joannes Kwiatkicwicz (1630–1703) and Quaesita oratoria (Oratorical questions, 1677) by Bohuslav Balbin (1621–1688). All three Jesuit authors indicated Sarbievius as direct source which they appealed to interpretating theoretic problems of the then new style. [From the publication]