Is there a chance for a common European culture of remembrance?
LTPastaruosius kelerius metus Europoje vyksta intensyvios diskusijos dėl tragiškos regiono praeities – dėl Antrojo pasaulinio karo bei jo padarinių, dėl dabartinės Europos santykio su ano laikmečio totalitariniais režimais. Diskusijas pradėjo Vidurio ir Rytų Europos politikai bei istorikai, jausdami, kad egzistuoja „Rytų“ ir „Vakarų“ požiūriai, kurie siūlo visiškai skirtingą šios Europos praeities suvokimą ir vertinimą. Po Antrojo pasaulinio karo tarptautinė bendruomenė pasmerkė nacistinę ideologiją ir nacių nusikaltimus, tačiau daugelyje Vidurio ir Rytų valstybių (ypatingai Baltijos valstybėse) stalinizmas tapo dar didesniu blogiu nei nacizmas, sovietinė okupacija tęsėsi kur kas ilgiau nei nacistinė ir niekas neprilygo stalinistiniam terorui. Dėl šių priežasčių teisėtu galima laikyti šio regiono valstybių interesą, kad stalinistiniai nusikaltimai būtų pasmerkti taip pat kaip nacistiniai. Visgi toks posovietinių šalių interesas Europos Sąjungos (ES) valstybėms neatrodo priimtinas pirmiausia dėl glaudžių Rusijos ir didžiausių ES valstybių santykių, o taip pat dėl baiminimosi, kad taip bus paneigtas žydų holokausto istorijos išskirtinumas. Šiame straipsnyje nagrinėjamos šios dvi pagrindinės ES valstybių pasipriešinimo nacistinių ir stalinistinių nusikaltimų sulyginimui priežastys bei metamas iššūkis nuostatai, kad dėl šių priežasčių artimiausioje ateityje vieningos atminties kultūros susiformavimas Europoje yra neįmanomas.
ENOver the last several years Europe has been witnessing intensive discussions on the tragic past of the region – World War II and its outcomes and the present relations of Europe with the then totalitarian regimes. The discussions were launch by politicians and historians of the Central and Eastern Europe, who knew that there are two different attitudes towards the issue, i.e. the Easter and the Western attitudes, which offer totally different perception and evaluation of this period of Europe’s past. After World War II, the international community condemned the Nazi ideology and crimes, however, Stalinism for Central and Eastern European states (especially the Baltic States) was worse than Nazism, the Soviet occupation lasted much longer than the Nazi occupation and nothing could be compared to the terror of the Stalinist regime. These are the reasons why these states’ demand to condemn the crimes of the Stalinist regime in the same way the Nazi regime was condemned are considered to be justified. EU member states do not support these demands of the post-Soviet states because of close relations of the major EU states with Russia as well as because they fear that the Jewish Holocaust will lose its exceptionality. This article analyses the causes impeding the equalisation of the Nazi and Stalinist regimes in the EU states and challenges the attitude that namely these reasons will impede the formation of a common cultural memory in Europe in the future.
