Donaldo Kajoko vertybių mada: poezijos provokacijos

LTEkopsichologijos terminas pirmą kartą buvo apibrėžtas 1992-aisiais, Theodore`ui Roszakui išleidus knygą „Žemės balsas“ („Voice of the Earth“), nors ekopsichologijos tiesos užsimezgė gerokai anksčiau, dar devinto dešimtmečio pradžioje. Naują tyrinėjimų sritį Roszakas grindė Z. Freudo ir C. G. Jungo metaforomis. Ekologiškasis „aš“ čia suprantamas kaip gebėjimas patirti plačiu tinklu išsišakojančius ryšius, jungiančius su didžiąja ir pačia artimiausia aplinka. Šis „junglusis“ „aš“ priartina aplinką, o kartu ir visas industrinės kultūros įskeltas negandas – aiškiau pamatytos bėdos skatina ieškoti išmintingų sprendimų. Telieka išsiaiškinti, kaip tą ekologiškąjį „aš“ pažadinti. Literatūra galėtų būti vienas iš būdų, tačiau derėtų pasvarstyti, kokio pobūdžio kūrinius būtų galima vadinti geriausiu katalizatoriumi gaivinant ekologišką pasąmonę. Mėginant atsakyti į šį klausimą, siekta palyginti dviejų autorių – Donaldo Kajoko ir britų poeto bei literatūrologo Terry`o Giffordo kūrybą. Donaldo Kajoko poezija pasirodė tinkama ekokritinei analizei dėl specifinės poetinius tekstus gaubiančios atmosferos – jų skleidžiamos vienovės, kurią koduoja ne konkretūs įvaizdžiai, bet tų įvaizdžių sukeltų asociacijų grandinė. Terry`s Giffordas pats teigia rašąs ekokritikos idėjoms artimus tekstus. Taigi yra pretekstas pasvarstyti, ar sąmoningai angažuotas ekokritinis rašymas smarkiai skiriasi nuo neangažuotos kūrybos.

ENThe term "ecopsychology" was coined by Theodore Roszak in his 1992 book, The Voice of the Earth; however, the truths of ecopsychology began as far back as the beginning of the 1980s. Roszak based this new field of research on the metaphors of Sigmund Freud and Carl Jung. The ecological "I" is understood here as the ability to experience connections branched out in a broad web which create bonds with the great and most immediate environment. The "bonded" "I" draws the environment nearer, together with all of the misfortunes created by industrial culture - seen more clearly, the troubles encourage the search for wise decisions. The only question that remains is how to awaken that ecological "I". Literature could be one the ways, but precisely what type of literary works could be called the best catalyst in reviving the ecological sub-consciousness should be considered. In attempting to answer this question, the works of two authors - Donaldas Kajokas and British poet and literary scholar Terry Gifford - were compared. Donaldas Kajokas’ poetry seemed appropriate for ecocritical analysis due to the specific atmosphere enveloping his poetic texts - the unity that they disseminate, which is encoded not by concrete images, but by the chain of associations that they provoke. Terry Gifford claims himself to have written texts that are akin to the ideas of ecocriticism. There is therefore pretext to consider whether consciously engaged ecocritical writing differs significantly from that which is not.