LTŠiame straipsnyje siekiama kritiškai išanalizuoti objektyvumo ir tiesos diskurso plėtotę Audriaus Stonio dokumentiniuose filmuose. Šie klausimai visuomet buvo svarbūs ir aktualūs dokumentinio kino kūrėjams, nes jie sudaro šios kino rūšies esmę ir yra pagrindinis dokumentikos tikslas. Straipsnyje atskleidžiamos Audriaus Stonio kūrybinės strategijos, taikomos tikroviškame ir nešališkame dokumentinio kino tyrime, gvildenančiame prarastus žmogaus prisiminimus, slaptus jausmus ir troškimus. Minėtieji klausimai analizuojami pasitelkiant konkrečių filmų analizes - Fedia. Trys minutės po didžiojo sprogimo (1999), Viena (2001), Ūkų ūkai (2006), Varpas (2007), Keturi žingsniai (2008) - ir taikant Michaelio Renovo poetinės dokumentikos (angl.poefics of documentary) koncepciją bei Billo Nicholso reprezentavimo metodų schemą. Tyrimo eigoje išryškėja, kad Stoniui pavyksta atskleisti prarastus prisiminimus, slaptus jausmus ir troškimus taikant esteto, performerio ir etnografo kūrybines strategijas ir naudojant įvairius reprezentavimo metodus, ypač stebėjimo, interaktyvųjį ir refleksijos. Audriaus Stonio dokumentika - tai savotiškas kompromisas tarp tiesos ir grožio, tarp kūrėjo, socialinio vaidmens atlikėjo ir tikrovės. Be to, filmai galėtų būti taikomi kaip nešališko tikrovės ir tikroviškumo dokumentiniame kine tyrimo instrumentas.
ENThis article seeks to critically examine the discourse of objectivity and truth in the documentaries of Lithuanian filmmaker Audrius Stonys. These issues have always been fundamental in documentary filmmaking as they constitute the mission and the prime aim of this film genre. This article will reveal strategies applied in truthful and detached storytelling in Audrius Stonys' docu-inquiries into hidden desires, feelings and lost memories of a human. Case studies include the films: Fedia. Three Minutes After the Big Bang (Fedia. Trys minutės po didžiojo sprogimo, 1999), Alone (Viena, 2001), Uku Ūkai (Ūkų Ūkai, 2006), The Bell (Varpas, 2007), and Four Steps (Keturi žingsniai, 2008).