Monograma ant senoviškos staltiesės: Nijolės Miliauskaitės eilėraštis-dagerotipas

LTStraipsnyje, remiantis J. Lotmano poetinio teksto architektonikos samprata, analizuojamas Nijolės Miliauskaitės rinktinės „Sielos labirintas“ eilėraštis „visos vaikystės baimės...“. Eilėraštyje nėra ryškių, vaizdingų metaforų, teksto leksika artimesnė prozos kalbai. Eilėraščio strofų architektonika dėl taško nebuvimo ir sintagminių santykių pirmenybės į vieną apjungia tai, kas formaliai ir semantiškai suvokiama kaip skirtinga. Išryškėja dvigubo kodo principas: skirtumai tarp objekto ir būsenos, tarp metaforos ir realaus objekto tampa sunkiai įžvelgiami – visi eilėraštį sudarantys žodžiai ar žodžių junginiai gali būti suvokiami kaip realūs objektai ar būsenos ir tuo pat metu kaip kažką kitą apibūdinančios metaforos. Eilėraštyje kalba vaizdas, tampantis kultūros ženklu. „Savo“ ir „svetimo“ jungtis apima ne vien sintaksinį, bet ir leksinį lygmenį: tarp tekstą sudarančių žodžių išsiskiria vietos aplinkybe einantis „dagerotipuos“ – tai veidrodžiai, turintys atmintį (Louis'o Jacques'o Mande'o Daguerre'o išradimas). Su XIX a. sietinas dagerotipo vaizdinys metaforiškai reprezentuoja itin tikslią, detalią, proziškai buitišką, bet kartu ir poetišką, daugiabalsę – dagerotipišką Miliauskaitės lyrikos architektonikos struktūrą. Toks „dagerotipiškas“ vaizdavimo būdas lemia, kad poetės tekstams taikoma paprastumo sąvoka. Paprastumas čia – antrinis reiškinys, sąmoninga kultūrinė-estetinė orientacija, kurią patvirtina tiek intertekstualios nuorodos į XIX a. prozos struktūras, tiek ankstyvieji poetiniai bandymai – jiems būdinga tariamai daug poetiškesnė, labiau ornamentuota struktūra.

ENBased on Yuri Lotman’s concept of architectonics of poetical text the article analyses the poem “Visos Vaikystės Baimės...” from Nijolė Miliauskaitė’s collection “Sielos Labirintas”. The poem does not contain any clear, figurative metaphor, the lexis of the text is closer to that of the prose. Architectonics of stanzas of the poem connects what has been formally and semantically considered to be different, due to lack of full stops and the precedence of syntagmic relations. The principle of double codes shows through: differences between the object and the state, and between the metaphor and the realistic object becomes hardly noticeable – all constituent words or word combinations of the poem may be treated as real objects or statuses, and as metaphors defining something else at the same time. The poem is expressed by images, which become signs of culture. The link between “own” and “foreign” includes not only the level of syntax but also the lexical one: among words making the text a word “dagerotipuos” stands out, which is used as an adverbial modifier of place, and which has a meaning of mirrors with memory (invention of Louis-Jacques-Mandé Daguerre). An image of Daguerreotype, which relates to the 19th century, represents a very precise, detailed, prosaic habitual, but also poetic and polyphonic– Daguerreotypous architectonics structure of Miliauskaitė lyrics. Such “Daguerreotypous” manner of representation determines that the texts of the poetess are treated as simplistic. Simplicity here is the secondary phenomenon, purposive cultural–aesthetic orientation, which is confirmed by both inter-textual references to structures of prose of the 19th c., and the early poetical attempts – they are inherent of seemingly much more poetical and more ornamented structure.