Meilės ir pamišimo samprata sufizme

LTŠiame straipsnyje aptariamos sufizmo ištakos teologinės žydų ir musulmonų sandoros koncepcijos kontekste, parodant, kad atitinkama dieviškojo Patrono ir žmogiškojo vasalo (arba Viešpaties ir jo vergo) santykių sistema yra pamatinis socialinis-metafizinis modelis, leidžiantis suvokti sufijinę meilės teoriją bei ja grindžiamą dvasinę praktiką. Schemiška blaivumo ir girtumo kategorijų priešprieša, atsiradusi ankstyvojoje sufizmo literatūroje, taip pat racionalų diskursą pranokstančios „meilės beprotybė“ teigimas neretai grindžiami sekuliarinės Abasidų kultūros provaizdžiais, tačiau sufizme įgyja savitą simbolinę prasmę. Esminiai žodžiai: sufizmas, islamas, sandora, persiško islamo kultūra, estetika.

ENThe article deals with the historical and theological problem of covenant in Sufism, partly related to the ancient Israelite traditions and ideologies, and transferred into a different context of feudal relationship between an Islamic divine Patron and his vassals. The Sufi system of walayah is based on the reinterpreted and reused model of covenant between God as the Beloved and his slaves as loving worshipers. Divine love transcends human rationality and, in certain cases, removes the established norms of sanity, thereby coming close to madness. In Sufism, love and madness are to be regarded as the categories of both aesthetic and mystical experiences or mental (and cultural) constructions. Keywords: Sufism, Persian Islamic culture, aesthetics.