Raguvos valsčiaus moterų užsupalai

LTXX amžiaus pirmojoje pusėje Raguvos valsčiuje kaimo moterys dėvėjo vilnones užsisiaučiamas skaras kaip šiltąjį viršutinį darbužį, norėdamos apsisaugoti nuo šalčio, vėjo, kritulių. Moterų karta, gimusi trečiajame dešimtmetyje, nebetęsė skarų dėvėsenos tradicijos. Skarų poreikis pradėjo nykti ketvirtajame dešimtmetyje, o visiškai sunyko šeštajame dešimtmetyje, nors pavieniais retais atvejais jos dėvimos ir dabar arba naudojamos buityje kitais tikslais. Jos nyko dėl to laikmečio socialinių, ekonominių visuomenės pokyčių, suklestėjusios tekstilės pramonės. Pirktiniai drabužiai tapo pigesni ir prieinami platesnėms masėms. Ši situacija neaplenkė ir kaimo. Namų audimo skaras pirmiausia pakeitė fabrikinės panašių raštų skaros. Vėliau, atsiradus paltams, masyvios storos skaros buvo pakeistos lengvesnės medžiagos trikotažiniais šaliais. Prie šiltos aprangos palengvėjimo prisidėjo technikos pažanga, naujų, patogesnių transporto priemonių atsiradimas. Trikotažinius šalius pakeitė megztos pusvilnonės, vilnonės skaros, jos buvo ypač madingos apie 1960-uosius metus. Antroji megztų skarų populiarumo banga pastebima aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Jų funkcija tada buvo daugiau dekoratyvinė negu praktinė. Vėlesniais metais į madą atėjo sintetinės permatomo audinio pramoninės skaros ir šaliai. Tiesa, masiškai jos nebuvo dėvimos, nes mados vėjai ėmė greičiau keisti aprangos stilių. Skarų beveik niekas nebedėvi. Išlikusios mamų, močiučių skaros tausojamos ir laikomos šeimos relikvija, brangaus ryšio su ankstesnėmis giminės kartomis ženklu, tradicinės lietuviškos liaudies kultūros simboliu.Reikšminiai žodžiai: Raguva; Raguvos apylinkės; Skaros; Tradicijos; Tradicinė moterų dėvėsena; Užsupalai; Raguva; Raguva surroundings; Raguvos area; Shawls; Traditional women wearings; Traditions; Wraps.

ENIn the early 20th century, rural women of Raguva volost wore wrapped woollen shawls as a warm outer garment, to get protection from the cold, wind and elements. The generation of women born in the 20’s no longer preserved the shawl wearing tradition. The importance of shawls started waning in the 30’s; shawls were abandoned completely in the 50’s, although in individual cases they are still worn today or used in household for other purposes. The discontinued use of shawls is due to social and economic changes in society of the period and flourishing textile industry. Shop-brought garments were cheaper and affordable to the general public. Village was no exception. Home-made shawls were first replaced by factory-made shawls of similar pattern. Later, as the coats were introduced, massive thick shawls were replaced by knitted scarfs of a lighter material. Technological progress and availability of new and more convenient vehicles also contributed to the lighter warm garments. Knitted scarfs were replaced by knitted half-woollen, woollen shawls, which were particularly popular around 1950’s. The second period where knitted shawls were fashionable dates back to the early 70’s. The function of shawls was decorative rather than practical. Subsequently synthetic transparent shawls and scarfs made of industrial fabric gained popularity. In fact, they were not widely popular, because fashion made rapid changes in the garment style. Today, shawls are practically out of use. There are some surviving shawls of mothers and grandmothers that account for a family relic, representing valuable connection to the previous generations in the family and a symbol of traditional Lithuanian folk culture.

• Didžiosios skaros Lietuvoje : kaimo ir miesto kultūrų sąveika / Inga Nėnienė. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. 303 p.
• Lietuviškoji nešyklių tradicija / Audronė Daraškevičienė. Liaudies kultūra. 2010, Nr. 4, p. 35-42.