Filantropija kaip erotika. Malonė, filosofija ir atsižadėjimas

LTStraipsnyje tyrinėjama filantropijos sąvoka ir aiškinamas jos ryšys su meilės sąvoka. Nagrinėjamos keturios meilės formos – aistringoji meilė, prieraišioji meilė, bičiuliška meilė ir pasiaukojančioji meilė – ir jų sąryšis su filantropija. Filantropija – tai bičiuliškoji meilė, tačiau straipsnyje siekiama išsiaiškinti, ar filantropija nėra vienaip ar kitaip susijusi ir su kitomis meilės formomis. Tad šio straipsnio struktūrą sudaro keturi skyriai, iš kurių kiekvienas skirtas vis kitos meilės formos santykiui su filantropija aptarti: filantropija kaip erotika, filantropija kaip malonė, filantropija kaip filosofija ir filantropija kaip atsižadėjimas. Apibūdinant filantropiją kaip meilę žmogui, teigiama, kad tai tarp erotikos, maloningumo ir draugystės svyruojanti meilė, kurioje aistringas idealizmas kurti naują pasaulį ir jį globoti persipina su draugišku noru padėti kitiems kurti savąjį. Tyrimas rodo, kad filantropija kaip erotika yra meilė žmogaus idėjai – platoniškasis idėjos realizmas. Filantropija kaip malonė yra dovanojimo menas – filantropinį aktą atliekant taip grakščiai, tarsi jis būtų visiškai natūralus, tarsi įvykęs savaime. Filantropija kaip filosofija yra laisvės karalystės fenomenas ir bičiuliškas asmens susitikimas su kitu asmeniu. Filantropijos viršūnė yra atsižadėjimas ne tik filantropiniu aktu dovanojamo gėrio, bet ir pačios filantropinio akto kaip atsižadėjimo sąmonės, kuri amžinai grąžina filantropinį aktą atgal taip ir neužbaigdama jo iki galo.

ENBecause one of the consisting parts of the word "philanthropy" is the concept, love’, it is promising to investigate what semantic content of love is expressed in the idea of philanthropy. In his book Žmogaus meilės (1995) A. Paškus describes a few ancient Greek concepts of love: eros (desirous love), storge (affectionate love), philia (friendly love) and agape (selfless love). This motivates to divide the article into four parts. Each of them analyses a particular form of love in relation to philanthropy as it is expressed in the conceptual frame of the title of the article. After the analysis it is concluded, that philanthropy as erotic is a love to the idea of humankind - a kind of Platonic realism of ideas, philanthropy as grace is the ability of intelligent execution of a philanthropic act, philanthropy as philosophy is a phenomenon of the kingdom of freedom and the event of the personal domain, philanthropy as selflessness is the peak of philanthropic act and the ability to transcend the consciousness of itself.