Jerzy Giedroyc i współczesne stosunki polskolitewskie

LTStraipsnyje analizuojamos Paryžiuje lenkų intelektualo Jerzy Giedroico leisto žurnalo „Kultura“ publikacijos, skirtos lenkų-lietuvių santykiams. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Jerzy Giedroycas bene pirmasis iš lenkų intelektualų ėmė narplioti sudėtingą lenkų nacionalizmo „mazgą“. Tuo metu susiklostė labai nepalanki situacija šiai problemai spręsti, nes lenkų išeivija laikėsi pernelyg patriotinių nuostatų. Be to, kai šeštame dešimtmetyje mėnraščio „Kultura“ puslapiuose buvo keliama kokybiškai naujų lenkų-lietuvių, lenkų-ukrainiečių-baltarusių santykių problema, daugelis lenkų abejojo, ar iš viso šios idėjos kada nors bus pritaikomos dėl komunistinės santvarkos įsitvirtinimo. Aptariamos lietuvių Juozo Girniaus, Vandos Daugirdaitės-Sruogienės ir lenkų (rašytojo Jozefo Mackicwicziaus, advokato Kazimierzo Okulicziaus, žurnalisto Edmundo Jakubowskio) publikacijos. Labai rimtu žingsniu narpliojant lenkų-lietuvių santykių „mazgą“ buvo Czeslowo Miloszo ir Tomo Venclovo „Dialogo apie Vilnių“ publikavimas 1979 m. Po metų „Kultura“ priminė apie Lietuvos okupacijos keturiasdešimtmetį. 1986 m. buvo paskelbtas nelegalių opozicinių lenkų organizacijų pareiškimas, kuriame deklaruotas ne tik pokarinių Lenkijos sienų pripažinimas, bet ir noras bendrai kovoti už abiejų šalių nepriklausomybę. Jerzy Giedroicas suteikė puikias pilietinės visuomenės kūrimo pamokas, siūlė maksimaliai pasinaudoti palankia Vidurio-Rytų Europai - ypač Lenkijai ir Lietuvai - XXI amžiaus pradžios geopolitine situacija, tikėdamas, kad abi šalys turi ypatingą misiją tapti jungtimi tarp Rytų ir Vakarų.

ENThe article analyses the publications on Polish-Lithuanian relationships in the journal Kultura published in Paris by Polish intellectual Jerzy Giedroyc. After the end of the World War II, Jerzy Giedroyc was probably the first Polish intellectuals to begin to untangle the complicated “knot” of Polish nationalism. It was the time when the situation was very unfavourable for resolving this problem because Polish emigrants adhered to excessively patriotic attitudes. Also, when in the fifties the monthly Kultura raised the problem of qualitatively new Polish-Lithuanian, Polish-Ukrainian-Byelarussian relationships, many Poles questioned whether all these ideas would ever be adapted for the entrenchment of the communist regime. The article discusses publications by some Lithuanians (Juozas Girnius and Vanda Daugirdaitė-Sruogienė) and Poles (writer Józef Mackiewicz, lawyer Kazimierz Okulicz, and journalist Edmund Jakubowski). The publication of A Dialogue About Vilnius by Czesław Milosz and Tomas Venclova in 1979 became a serious step in untangling the “knot” of Polish-Lithuanian relationships. In 1986, the journal published a statement by Polish underground organisations declaring not only the recognition of the post-war borders of Poland, but also the desire to jointly fight for the independence of both countries. Jerzy Giedroyc gave excellent lessons of establishing civil society and proposed to take most advantage of the geopolitical situation at the beginning of the twenty-first century, which was favourable to Central and Eastern Europe as a whole and to Poland and Lithuania in particular, believing that both countries had a special mission to become a bridge between East and West.