Pogranicza narodowościowe - w świadomości i przestrzeni (na przełomie wojny i pokoju)

LTŠiuo straipsniu Janas Kieniewiczius siekia apsvarstyti, ar daugiakultūrinis Abiejų Tautų Respublikos paveldas gali pasirodyti svarbus ne tik šiuolaikiniams lenkams, bet ir europiečiams. Keliamas klausimas, ar tuometinė visuomenė ir valstybės forma galėjo veikti kaip savarankiška Europos civilizacijos figūra ir, ar tai yra geresnė arba blogesnė kopija to, kas suformavo Europą. Šiuos klausimus jau yra kėlęs Antonis Mączakas. Minimos valstybės daugiakultūriškumas yra nenuginčijamas. Pripažinus šį faktą, tai turėtų reikšti, kad čia gyveno daug įvairių tautybių žmonių, o politinė tauta pritarė įvairiems gyvenimo būdo variantams ir siekė juos išlaikyti. Bajorija, identifikuojama kaip lenkai, buvo sėkmingai įsitikinusi savo gyvenimo būdo tobulumu. Aukštinta respublikos ir sarmatų kultūra, lotynų ir lenkų kalbos. Respublika tapo „abiejų tautų“, o ne vienos. Kitos tautybės bajorijos grupės išlaikė savo kultūrinę tapatybę, aiškiai akcentavo savo politinį savarankiškumą. Lenkiška kultūra tapo bajoriją vienijančiu elementu, kuris vėliau „sužydėjo“ kaip tautos kultūra, tačiau tai netaikyta etninėms grupėms. Abiejų Tautų Respublika kaip civilizacinio projekto išraiška neprieštaravo kitų buvimui valstybėje. Lenkiškumas vienijo tautą, o politinių asociacijų laisvė garantavo skirtingumą. Straipsnio autoriaus teigimu, galima kalbėti apie tai, kad tuometinės valstybės funkcionavimo būdas yra analogiškas šiuolaikinei Europos Sąjungai.

ENIn this paper Jan Kieniewicz attempts to consider whether the multicultural heritage of the Polish-Lithuanian Commonwealth might be important not only to present-day Poles, but also to the Europeans. The author poses a question whether the then society and the form of state could act as an independent European civilisation figure and whether it is a better or worse copy of what formed Europe. Antoni Mączak has already raised these questions previously. The multicultural aspect of the mentioned state is indisputable. If this fact is admitted, it means that people of many different nationalities lived there and the political nation approved of various versions of lifestyle and sought to retain them. The nobility, identified as the Poles, were successfully convinced of the perfect nature of their lifestyle. The culture of the republic and the Sarmatians, Latin and Polish languages were aggrandized. The republic became of “both nations”, not one nation. The nobility groups of other nationality retained their cultural identity and clearly highlighted their political autonomy. The Polish culture became the element uniting the nobility, which subsequently “blossomed out” as the national culture; however, this was not applied to ethnic groups. The Polish-Lithuanian Commonwealth as the expression of a civilisation project did not object to others’ staying in the state. The Polish identity unified the nation, and the freedom of political associations guaranteed diversity. According to the author of the paper, we may speak about the fact that the way of functioning of the then state is analogical to the present-day European Union.