Socialinės tvarkos problema šiuolaikinėje racionalaus pasirinkimo prieigoje ir Maxo Weberio suprantančioje sociologijoje

LTPo Talcotto Parsonso Socialinio veiksmo struktūros sociologijoje ilgą laiką vyravo nuomonė, kad utilitaristinis socialinės tvarkos aiškinimas yra nebegyvas ir paties Parsonso palaidotas. Situacija pasikeitė atsiradus ir sustiprėjus racionaliojo pasirinkimo prieigai, kurią galima pavadinti „neoutilitaristine“ socialine teorija. Ji reanimavo taip pat ir utilitaristinį socialinės tvarkos problemos sprendimą, panaudodama šiam tikslui lošimų teorijos priemones. Straipsnyje 1) atskleidžiamas šiuolaikinio neoutilitaristinio socialinės tvarkos problemos sprendimo metodologinis savitumas, apibūdinant ją kaip „protosociologinę“ ir skiriant ją nuo empirinių racionaliojo pasirinkimo teorijos pritaikymų; 2) išryškinama ir kritikuojama Parsonso „konvergencijos tezės“ implicitinė prielaida, kad visi reikšmingi klasikinės sociologijos tradiciją reprezentuojantys intelektiniai projektai socialinės tvarkos problemą kelia ir sprendžia vienu ir tuo pačiu būdu; 3) lyginama vėberiškoji ir neoutilitaristinė socialinės tvarkos problemos formuluotė bei samprata ir parodoma Maxo Weberio teorinio paveldo reikšmė šiuolaikinių diskusijų dėl socialinės tvarkos problemos kontekste.

ENThe idea that the utilitarian explanation of social order is dead, established in Talcott Parsons’ major work „The Structure of Social Action“, had been predominating among sociologists for a long time. Indeed, Parsons was commonly thought to be the one who buried the utilitarian explanation. The situation changed after the rise of Rational Choice Approach which could be called a neo-utilitarian social theory. It reanimated utilitarian explanation of social order, recycling it in the framework of the game theory. This article (1) profiles methodological singularity of the neoutilitarian explanation by describing it as „protosociological“ as opposed to sociological (empirical) application of the rational choice theory; (2) discloses and criticizes the implicit assumption of Parson’s „convergence thesis“ that the problem of social order was conceived in the same way in all significant contributions of the classical sociological tradition; (3) compares Weberian ideas on social order with those in the neoutilitarian works and discusses the significance of Max Weber’s theoretical legacy for the current work on the problem of social order.