Deconfessionalization? The policy of the Polish revolution towards Ruthenia, 1788-1792

LTStraipsnyje analizuojama Lenkijos – Lietuvos valstybės politika rusėnų atžvilgiu 1788–1792 m. Nors iš pradžių Abiejų Tautų Respublika priešinosi konfesionalizavimo procesui, tačiau XVIII a. pradžioje ji įgavo daug ankstyvosios moderniosios konfesinės valstybės bruožų. Vis dėlto tik šiek tiek daugiau, nei pusė valstybės gyventojų priklausė Romos katalikų bažnyčiai. Lenkijos – Lietuvos valstybės rytinėse teritorijose gyvenanti rusėniškoji visuomenės dalis buvo suskilusi į unitus, kurie pripažino Romos popiežiaus viršenybę, ir stačiatikius. Ketverių metų seimo laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikos valdžia galėjo reaguoti į rytinėse savo šalies teritorijose kylančias problemas ir sukurti politinį planą norint užsitikrinti rusėnų ištikimybę. Seimas nutraukė Lenkijos – Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios ryšius su Rusija, pakėlė unitų episkopato statusą, o Stačiatikių Bažnyčiai suteikė autokefalinį statusą. Taip siekta išvengti Rusijos įtakos Stačiatikių Bažnyčiai Abiejų Tautų Respublikoje ir panaikinti potencialų rusėniškosios visuomenės dalies pasipriešinimą. Konfesinės valstybės, kurioje egzistuotų religinis vienalytiškumas, idėjos nebuvo atsisakyta, o ji buvo tik atidėta. Didžioji dalis visuomenės išsilavinusio elito manė, kad vieninga valstybė su bendra religija yra stipresnė. Vis dėlto katalikybė Abiejų Tautų Respublikoje liko dominuojančia religija. Pilietinę laisvę ir religinę toleranciją daugelis politikų laikė ištikimybės valstybei pagrindu, o lenkų kalbą traktavo kaip tautinio susitelkimo priemonę.Reikšminiai žodžiai: Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); Ketverių metų seimas; Konfesionalizacija; Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); Romos katalikų bažnyčia; Rusėnai; Stačiatikių bažnyčia; Unitų bažnyčia; Confessionalization; Four Years' Diet; Four Years' Sejm (Diet); Orthodox Church; Ortodox Church; Roman Catholic Church; Ruthenia; Uniate Church.

ENThe article analyses the policy of the Polish–Lithuanian state with regard to Ruthenians in 1788–1792. Although at the beginning the Republic of the Two Nations opposed to the process of confessionalism, at the beginning of the 18th c. it gained many features of an early modern confessional state. However, only slightly more than half of the residents of the state belonged to the Roman Catholic Church. The Ruthenian part of society living in the eastern territories of the Polish–Lithuanian state was divided into unites, who recognised the primacy of the Roman Pope, and Orthodox believers. During the period of the Great Seimas, the governing authorities of the Republic of the Two Nations could react to problems emerging in the territory of their country and develop a political plan seeking to ensure the loyalty of Ruthenians. The Seimas terminated the relations of the Polish-Lithuanian Orthodox Church with Russia and provided the Orthodox Church with the autocephalous status. This way the governing authorities sought to avoid Russian influence on the Orthodox Church within the Republic of the Two Nations and supress the resistance observed from the part of the Ruthenian society. The idea of a confessional state with religious homogeneity was not refused. It was postponed. The majority of the educated elite thought that a homogeneous state with common religion is stronger. However, the Catholicism remained the dominating religion in the Republic of the Two Nations. Many politicians considered civil freedom and religious tolerance to be the base of the state, and interpreted the Polish language as a means for national cohesion.