М. Муравьев, "польский вопрос" и старообрядцы Литвы: зигзаги конфессиональной политики в 1863-1865 гг.

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaRusų kalba / Russian
AntraštėМ. Муравьев, "польский вопрос" и старообрядцы Литвы: зигзаги конфессиональной политики в 1863-1865 гг
Kita antraštė
  • Michailas Muravjovas, "lenkų klausimas" ir Lietuvos sentikiai: konfesinės politikos vingiai 1863-1865 m
  • Mikhail Murav'ev, "The polish question" and the old believers in Lithuania: confessional political turns in 1863-1865
AutoriaiPotašenko, Grigorijus
LeidinyjeLietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis [LKMA metraštis]. 2005, t. 26, p. 349-367
PastabosLDB Open.
Reikšminiai žodžiai
LTSentikystė; Sentikiai; Konfesinė politika
Santrauka / Anotacija

LT1863 m. paskyrus Vilniaus gubernatoriumi M. Muravjovą, Vakarų gubernijas jis pradėjo valdyti pagal karinį policinį režimą. Sentikių problema tame kontekste atrodė šiek tiek egzotiška. Jų padėtis buvo ypatinga, jie telkėsi ne vienoje vietoje, bet buvo pabirę salomis plačioje teritorijoje – tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, Prūsijoje. Todėl sentikystė plėtojosi kaip atskiros bendrijos, kurios mažai paisė bažnytinių nutarimų ir valstybės įsakų. Iki 1905 m. sentikystė buvo persekiojama mažuma, nors Jekaterinos II ir Aleksandro I laikais į sentikius buvo žiūrima tolerantiškai. Vis dėlto ir tuo metu jie Rusijoje neturėjo lygių teisių. Tik savo „antrojoje tėvynėje“ – Abiejų Tautų Respublikoje – steigė savo bažnytines organizacijas. Didžiausią įtaką jie darė Rusijos emigrantams. Tai rodo, kad rafinuotos kultūrinės bangos ritasi ne tik iš vakarų į rytus, bet ir atvirkščiai. „Lenkų klausimą“ Muravjovo politikai buvo paranku supinti su sentikyste. Šis klausimas istorijoje mažai tyrinėtas. Straipsnyje mėginama atskleisti rusų sentikių santykius su caro valdžia. Tačiau sentikiai Lietuvoje nebuvo vieningi: vieni palaikė caro valdžią, kiti – sukilėlius. Jie buvo susiskaidę į vadinamąsias fedosejevininkų ir bepopių sroves. Jomis sumaniai naudojosi M. Muravjovas, kovodamas prieš Katalikų bažnyčią [Iš leidinio]

ENAfter the appointment of Mikhail Murav’ev as the Governor of Vilnius in 1863, he began to rule the Western Provinces as a military police regime. In this context that problem of the Old Believers seemed somewhat exotic. Their situation was particular, they did not congregate in one place, but were scattered like islands in a wide territory in Lithuania, Poland, and Prussia. Thus the Old Believer faith spread as separate communities which paid little attention to church decisions or state decrees. Until 1905 the Old Believer faith was persecuted as a minority even though in the times of Catherine II and Alexander I there was a tolerant view toward the Old Believers. Nevertheless, at that time they did not have equal rights in Russia. Only in their “Second Homeland” – the Republic of Poland and Lithuania did they establish their church organizations. They played the greatest influence on Russia’s emigrants. This shows that refined cultural waves flow not only from West to East, but also in reverse. It was convenient for Murav’ev’s policies to link the “Polish problem” with the Old Believer faith. This question has received little historical investigation. The article attempts to reveal the relations of the Russian Old Believers with the czarist authorities. However, the Old Believers in Lithuania were not unified: some supported the rule of the czar, others – the rebels. They were divided into the so-called Fedoseyev and without priests currents Murav’ev cleverly took advantage of this in fighting against the Catholic Church [From the publication]

ISSN1392-0502
Mokslo sritisTeologija / Theology
Susijusios publikacijosDvaro, sentikių ir "amžinųjų činšininkų" santykiai žemės dalybose XIX a. II pusėje / Tamara Bairašauskaitė. Lituanistica. 2015, Nr. 2, p. 87-101.
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/2581
Atnaujinta2018-12-17 11:36:32
Metrika Peržiūros: 7    Atsisiuntimai: 3