Retorinė norma XIX a. pradžios lietuvių poezijoje

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėRetorinė norma XIX a. pradžios lietuvių poezijoje
Kita antraštėRhetoric norm in the 19th century lithuanian poetry
AutoriaiSkurdenienė, Irena
LeidinyjeLituanistica . 2005, Nr. 1, p. 56–64
PastabosLDB Open.
Reikšminiai žodžiai
LTŽanrai (literatūra); Topas; Retorika; Normatyvinė retorika; Literatūriniai laiškai; Epigrama; Poezija, lietuvių
Santrauka / Anotacija

LTLietuviškoji XIX a. pradžios poezija daugiausia perėmė klasicistinės estetikos, susijusios su retorinės kultūros tradicija, normatyviškumą. Šios poezijos retorinė analizė visų pirma galėtų būti grindžiama jos artumu retorikos išskirtoms viešųjų kalbų rūšims bei suformuotiems tradicinių žanrų reikalavimams. XIX a. pradžios lietuvių poetas dažniausiai rašo turėdamas tam tikrą intenciją, jausdamas pareigą arba atsiradus progai. A. Klementas, J. Šimkevičius, D. Poška, S. Valiūnas dažniausiai eiliuotu žodžiu svarsto tautinius, kultūros klausimus, įtikinėja, ragina veikti – svarstomojo pobūdžio kalbose. Panegirines, progines kalbas primena sveikinimai iškiliems asmenims, bičiuliams. XIX a. pradžioje lietuvių „poetinės pratybos“ atskleidžia daugiau, nei poezija siekė atskleisti. Jos rodo tuometinio skonio eklektiką. Šią eklektiką regime daugelyje kultūros gyvenimo reiškinių: architektūros stiliuje, to meto kostiume, bendravimo manierose. Kuriantis žmogus dar neakcentavo savo individualumo, o reiškė tas normas bei idėjas, kuriomis gyvavo visuomenė, bandanti derinti europinę tradiciją su gimstančios tautinės savimonės poreikiais. Literatūrinio laiško turinys XIX a. labai įvairus ir laisvas nuo išankstinių apibrėžimų, tačiau formos, laiško etikos srityje laikomasi retorinės normos nusakytų reikalavimų. Gana savita lietuviškoji epigrama derino praktinius poreikius su literatūriniais žaidimais. Šie nuo seno retorikos globojami literatūros žanrai XIX a. pradžios lietuvių poetams-retoriams buvo labiau prieinami, kadangi poetinei saviraiškai padėjo žanro kanonas [Iš leidinio]

ENLithuanian poetry of the beginning of 19th century largely retained the normative nature of classicism aesthetics, related to the tradition of rhetorical culture. Rhetorical analysis of such poetry, first of all, could be based on its proximity to requirements articulated by rhetoric of public speeches and traditional genres. A Lithuanian poet of the beginning of the 19th century usually writes with a certain intention, under the feeling of obligation, or once an opportunity presents itself. A. Klementas, J. Šimkevičius, D. Poška, S. Valiūnas in their rhymed words most often contemplate national, cultural issues, convince, call for action. Panegyric speeches include congratulations addressed to prominent figures, friends. At the beginning of the 19th century, Lithuanian “poetic exercises” reveal more than the poetry intended. They demonstrate the eclectic nature of tastes of that time. This eclectic character can be seen in the plurality of cultural life happenings: styles of architecture, dresses of that time, communication manners. At that time, creators did not emphasize their individuality, but rather expressed norms and ideas prevalent in society, attempting to reconcile European tradition with the burgeoning demands of national consciousness. Content of a literary letter in the 19th century is very varied and free from a priori definitions, yet when it comes to form, letter ethics, authors stick to the requirements defined by rhetorical norms. A unique Lithuanian epigram reconciled practical needs with literary games. These literary genres were more accessible to Lithuanian poets of the 19th century, for poetic self-expression was aided by standards of the genre.

ISSN0235-716X, 2424-4716
Mokslo sritisLiteratūrologija / Literary Studies
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/2572
Atnaujinta2018-12-17 11:36:32
Metrika Peržiūros: 2