Mano gentis ir aš : refleksyvios antropologijos spąstuose

LTStraipsnyje nagrinėjamas tyrėjo ir jo tiriamųjų tarpusavio santykis kultūrinėje / socialinėje antropologijoje. Pripažįstama, kad tyrėjo rašymo poveikis dvipusis: vienaip ar kitaip pasireiškia ne tik tiems, apie kuriuos rašoma, bet ir pačiam rašančiajam. Didžiausias dėmesys skiriamas teoriniams tyrėjo-tiriamojo interakcijos aspektams. Kalbama apie skirtingus antropologinio kalbėjimo būdus. Aptariamas viepusis monologinio pobūdžio antropologų kalbėjimas apie tiriamuosius, kurie nežinodavo skelbiamų studijų rezultatų, kas nulemdavo vieno žmogaus pateikiamos interpretacijos laikymą neginčijama tiesa. Analizuojamas B. Malinovskio asmeniniuose lauko tyrimo metu rašytuose stebėjimo dienoraščiuose pastebėtas antropologinio tyrimo dvilypumas, subjektyvios tyrėjo pozicijos egzistavimas. Svarstoma C. Castanedos ribos tarp fikcijos ir antropologijos mokslo ištrynimo idėja. Nagrinėjama postmoderni antropologų pozicija sulyginanti tyrėją ir jo „gentį“, antropologo stojimas savo „genties“ pusėn. Drauge aiškinamasi tokių antropologinių kanonų – laikytis atstumo nuo studijuojamos bendruomenės – nesilaikymo keliamos problemos. Apibūdinamas sąlyginai naujas antropologų žvilgsnio „žemyn“ keitimas žvilgsniu „aukštyn“, perėjimas antropologiniame nuo monologo antropologinio kalbėjimo prie dialogo. Darant atitinkamas įžvalgas remiamasi tiek antropologų klasikų patirtimi, tiek asmeninais autorės atliktų dviejų tyrimų pastebėjimais.Reikšminiai žodžiai: Antropologija; B. Malinowski; Dalyvaujantis stebėjimas; Etnografija; Etnologija; F. Boas; Lauko tyrimai; Lauko tyrimas; Objektas-subjektas; Reflektyvioji antropologija; Anthropology; B. Malinowski; Ethnology; Etnography; F. Boas; Field work; Object-subject; Participant observation; Reflexive anthropology.

ENFramed by reflections on two personal research examples - one concerning the neotribal movement in northern Lithuania, another focusing on the possibilities of a dialogic construction of a shared collective memory by Armenian and Turkish immigrants in Boston, this essay discusses the changing relations between the anthropologist and "his tribe", as the latter has evolved from being merely a research object into a position of an autonomous subject, requiring theoretical discussion as well as practical cooperation from the researcher. This complicated interaction is analyzed starting with the introduction of B. Malinowski's ambivalent practice as participant observer in the Trobriand Islands, follows through the tradition of anthropology as a tool of the state in administering its colonial territories and ends with the reflexive trends brought to the discipline by postmodern critique, as exposed in R. Rosaldo's books. Not only do anthropologists recognize the necessity to cooperate with the people they study, but this engagement, as evident in the works of Ph. Bourgois, P. Farmer and N. Scheper-Hughes, has paved the road for a new style of social research - engaged, or militant, anthropology. The monologue-like description of exotic "others" has been replaced by a tense dialogue and critical self-assessment of the anthropologist himself. Consequently, the question of authenticity of "the tribe" becomes useless as the researcher, leaning on C. Castaneda's experience, embraces the role of the writer, proclaiming: scribo ergo sunt - I write, therefore, they exist. [From the publication]