Civilizacinė komparatyvistika atgimusios geopolitikos žaizdre

LTKomparatyvistika visada buvo glaudžiai susijusi su geopolitika ir tarptautiniais santykiais. Amžių sandūroje civilizacinės komparatyvistikos apimtis ir tyrimų laukas labai išsiplėtė. Dabartinės geopolitikos ypatumas tas, kad didėja didžiųjų civilizacinių naratyvų, padedančių aiškiau apibrėžti tautinę ir kitokią tapatybę, poreikis. Taip siekiama atsispirti globalizacijos galiai, kuri homogenizuoja ir hibridizuoja kultūrines tapatybes. Civilizacinė komparatyvistika ne tik priklauso nuo didžiųjų šalių, ypač hegemonės, geopolitikos, bet ir pati yra ar netikėtai tampa itin svarbiu geopolitikos veiksniu. Pastarųjų dešimtmečių pasaulio politikoje vienaip ar kitaip reiškėsi Samuelio Huntingtono išsakytos idėjos apie civilizacijų sąveiką ir jų raidą, numatančios civilizacinių konfliktų gausėjimą. Jis suformulavo pagrindinius principus, kuriais grindžiamas požiūris į po Šaltojo karo įsivyrausiančią pasaulio tvarką, ir nukreipė civilizacijų tyrimus aiškia kryptimi. Huntingtono įžvalgos paveikė daugelio tyrinėtojų ir žiniasklaidos atstovų civilizacinę vaizduotę, o kartu tapo įvairių šalių politinio elito „parankine knyga“. Remdamasis Huntingtono iškeltos kultūrinių, ypač religinių, veiksnių reikšmės civilizaciniams procesams ir civilizacijų sąveikai samprata, straipsnio autorius nagrinėja rusiškojo ir turkiškojo civilizacinių diskursų ypatumus bei panašumus ir sieja juos su dabartine šių šalių politinio elito vykdoma politika. Iškeliant savąjį civilizacinį vaidmenį, pabrėžiamas abiejų civilizacijų unikalumas ir siekiama stiprinti jų civilizacinius pamatus, šiuolaikiniuose politiniuose procesuose pasitelkti civilizacinę patirtį bei paveldą, suvokiant civilizacinės priklausomybės ir civilizacinių šaknų, taip pat tautas vienijančių kultūrinių veiksnių svarbą.Civilizacijų raidai, jų savikūrai ir santykiams su kitomis civilizacijomis svarbiausi yra civilizacijos pasaulėvaizdis, civilizacinė savimonė ir savivoka. Rusiškajam diskursui būdinga antivakarietiška ir antieuropietiška eurazijinio mesianistinio civilizacinio išskirtinumo nuostata, o turkiškajam – imperinio islamiškojo paveldo iškėlimas ir tolstama nuo vakarietiškojo Vestfalijos pasaulio tvarkos modelio. Abu diskursus sieja orientacija į daugiapolį, daugiacivilizacinį pasaulį ir reikalavimas kurti tokią pasaulio tvarką, kuri atitiktų šią sampratą ir būtų teisinga. Atsižvelgiant į šiuos vis labiau geopolitikoje įsitvirtinančius civilizacinius diskursus, straipsnyje aptariamos ir kai kurios Europos Sąjungoje vyraujančios idėjos, kuriomis grindžiama politika kurti postnacionalinę, kosmopolitine tampančią europietišką bendruomenę. Šios idėjos remiasi prielaida, kad visuomenės ir civilizacijos tampa vis kosmopolitiškesnės – Vakarai įsitvirtina Rytuose, o Rytai – Vakaruose. Tačiau tokiam diskursui trūksta kultūrinio, civilizacinio ir religinio paveldo, taip pat telkiančios galios. Daroma išvada, kad politinis civilizacinės komparatyvistikos dėmuo tampa vis svarbesnis. Kita vertus, atsirandant naujoms valstybėms, keičiantis valstybių riboms ir įsiplieskiant naujiems konfliktams, vis daugiau problemų kyla nagrinėjant civilizacijų sąveiką ir jos kultūrinius veiksnius. Esminiai žodžiai: civilizacija, civilizacinis diskursas, geopolitika, kosmopolitizmas, Rusija, Turkija.

ENComparative studies of civilizations have always been closely related to geopolitics and international relations. At the turn of the century, the scope and field of research of civilizational comparativistics expanded considerably. Contemporary geopolitics is characterised by a growing demand for grand civilizational narratives that clearly define national and other identities, thereby countering the homogenising and hybridising power of globalisation, which threatens cultural identities. Civilizational comparativistics not only depends on the geopolitics of major powers, particularly hegemonic powers, but can itself become an extremely important geopolitical factor. In recent decades, world politics has, in various ways, reflected Samuel Huntington’s ideas about civilizational interactions and their development, including his prediction of an increase in civilizational conflicts. Huntington formulated the basic principles underpinning approaches to the post-Cold War world order and directed the study of civilizations along clearly defined lines. His insights shaped the civilizational imagination of many researchers and media professionals and, at the same time, became a kind of political handbook for elites in various countries. Drawing on Huntington’s ideas about the role of cultural, particularly religious, factors in civilizational processes and interactions, the author analyses the characteristics and similarities of Russian and Turkish civilizational discourses and relates them to the current policies pursued by the political elites of these countries. By reasserting their civilizations’ roles in world affairs, these elites emphasise their distinctiveness and seek to strengthen their civilizational foundations, drawing on their historical experience and heritage.The worldview of a civilization, along with its civilizational self-consciousness and self-perception, is crucial to its development, self-formation, and relations with other civilizations. Russian civilizational discourse is characterised by a Eurasian, messianic, anti-Western, and anti-European conception of civilizational exceptionalism. Turkish discourse, meanwhile, emphasises the imperial Islamic heritage and moves away from the Westphalian model of world order. Both discourses share a commitment to a multipolar, multicivilizational world and a demand for a new, more equitable international order. Against the backdrop of these increasingly influential geopolitical discourses, the article also examines some prevailing ideas within the European Union concerning the creation of a postnational, increasingly cosmopolitan European community. These ideas are based on the assumption that societies and civilizations are becoming increasingly cosmopolitan, as the movement of people brings East and West into closer contact. However, this discourse lacks a strong identity-forming capacity and can hardly be considered a civilizational discourse in its own right. The article concludes that the political dimension of civilizational comparativistics is becoming increasingly important. At the same time, the emergence of new states, changing borders, and new regional conflicts creates growing challenges for researchers examining interactions between civilizations, the dynamics of civilizational identities, and the cultural factors that shape them. Keywords: civilization, civilizational discourse, cosmopolitanism, geopolitics, Russia, Turkey.