Tarp trijų savivokos kraštinių: Eugenijaus Škliaro tapatumo konfigūracija

LTStraipsnyje, remiantis Lietuvos ir kitų šalių tarpukario lietuvių bei rusų periodikos medžiaga, bandoma patikslinti kai kurias Eugenijaus Škliaro (1893-1941) – daugiausia rusų kalba rašiusio žydiškos kilmės poeto, aktyviai dalyvavusio spaudoje ir leidžiamo užsienyje autoriaus veiklos Lietuvoje aplinkybes, išaiškinti netikslumus bei susikaupusius literatūroje nesusipratimus, apibūdinti ypatingą „lietuviško nelietuvio“ poziciją lietuvių, žydų, rusų kultūrų paribyje. Škliaro kūryba kelia nacionalinio kultūrinio priklausymo problemą ir apskritai yra sunkiai suprantama kaip lietuvių literatūros istorijos faktas ir galimas jos tyrimo objektas. Daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama Škliaro gyvenimo ir kūrybos „lietuviškiems“ aspektams: jo veiklos Lietuvoje pradžiai, pirmoms lietuviškos tematikos apraiškoms jo poezijoje, debiutams lietuvių spaudoje, jo antrojo lietuviško periodo pradžiai, kai 1928 metais sugrįžęs iš Prancūzijos šis Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas ir trečiafronrininkų „draugas be butelio“ iš naujo įsitvirtino Lietuvos literatūriniame gyvenime ir pradėjo kaip reta svarbią Lietuvos kultūros propaguotojo, pagrindinio lietuvių poezijos ir prozos vertėjo veiklą. Savo ir tėvų lietuviška kilmė buvo nuolat paties Škliaro ir jo draugų pabrėžiama, savotiškai pateisinant ir jo buvimą Lietuvoje, ir lietuvišką temą jo kūriniuose. Debiutas šalies spaudoje pristatė Škliarą ne šiaip kaip rusų poetą-emigrantą svetimame krašte, bet kaip Lietuvos dainių. Škliarui rūpėjo ne tik įprasminti ir pagrįsti savo buvimą Lietuvoje, bet ir išspręsti savo tapatumo problemą.

ENBased on the material of interwar Lithuanian and Russian periodic press, the article attempts to clarify certain circumstances of activities of Evgenij Shkliar, a Russian poet, critic and journalist of Jewish origin, who actively participated in press activities and published his works abroad. The article also aims to identify inaccuracies and misunderstandings accumulated in literature, to describe the exceptional position of this “non-Lithuanian” Lithuanian in the periphery of Lithuanian, Jewish and Russian cultures. Shkliar’s works raise the problem of national cultural origin and in general are difficult to perceive as a fact in the history of Lithuanian literature and possible object for research. The article mostly focuses in “Lithuanian” aspects of Shkliar’s life and works: the beginning of his activities in Lithuania, the first expressions of the theme of Lithuania in his poetry, his debuts in Lithuanian press, the beginning of his second Lithuanian period when, in 1928, this reserve officer of the Lithuanian army returned from France and re-commenced his activities in Lithuanian literary life and started his activities as a promoter of Lithuanian culture and translator of Lithuanian poetry and prose. Shkliar himself and his friends constantly emphasised his and his parents’ Lithuanian origin this justifying his life in Lithuania and Lithuanian themes in his works. His debut in Lithuanian press presented him not as a Russian poet-emigrant in a foreign country, but as a bard of Lithuania. He did not only aspire to justify his presence in Lithuania, but also to solve the problem of his identity.