Šv. Brunono Kverfurtiečio dvasingumas
LTStraipsnyje siekiama išnagrinėti Šv.Brunono Kverfurtiečio dvasingumą kaip visumą priemonių, kurios jį vedė į glaudesnę vienybę su Dievu. Darbo struktūra remiasi Šv. Brunono veikale „Penkių brolių gyvenimas" iškeltomis trimis vertybėmis, kurios pažymi kylančias dvasinio gyvenimo pakopas: bendruomeninis gyvenimas- vienuolio abitas; vienuma - eremas; Evangelijos skelbimas pagonims - kankinystė. Nagrinėdamas kiekvieną pakopą, autorius pažymi, kad bendruomeninio gyvenimo pakopoje užsimezga artima draugystė tarp Šv.Brunono ir vienuolio Benedikto, o šios draugystės pavyzdys buvo Jėzus ir jo mylimas mokinys Jonas. Aptardamas eremitišką gyvenimą, autorius akcentuoja, kad jam būdinga sena maldos tradicija. Pažymima, kad šv. Brunonas vienuoliškame gyvenime iš pradžių sekė Šv. Romualdo vienuolių atsiskyrėlių regula, todėl pirmiausiai pasiūlęs laikytis Šv. Benedikto regulos, o veikale „Penkių brolių gyvenimas" pateikęs „mažąją regulą". Aptardamas trečiąjį dėmenį - Evangelijos skelbimą, autorius pabrėžia, kad šis dėmuo susijęs su perdėtu kankinystės siekimu, todėl nustatyti santykį tarp šių dviejų dalykų yra keblu tiek pasitelkus šv. Brunono raštus, tiek ir vertinant jo veiklą. Atkreipiamas dėmesys, kad į šias priemones įsipina ir nenumatytų dalykų, būdingų tik šv. Brunonui. Pažymima, kad kaltė dėl bičiulio vienuolio Benedikto žūties paženklino likusį Brunono gyvenimą : visiškai atsidavęs jis pradeda skelbti Evangeliją pagonių tautoms, kol galiausiai 1009 m. miršta kankinio mirtimi Lietuvos ir Rusios žemių pasienyje.
ENThis article aims to examine the spirituality of St. Bruno of Querfurt as a whole of measures leading to a closer union with God. The structure of the present article is based on the three values, raised in St. Bruno’s “Life of the Five Brethren”, reflecting the three progressing stages of spiritual life: community living - the monastic habit; solitude - the hermitage; pagan evangelization - martyrdom. Examining every stage, the author notes that in the stage of community living, a close friendship between St. Bruno and monk Benedict developed, referring to the example of Jesus and his beloved disciple John. Discussing the hermit life, the author accentuates its long tradition of prayer. It is noted, that St. Bruno originally followed the Rule of St. Romuald, therefore at first suggested to follow the Rule of St. Benedict and introduced the so-called “Little Rule” in the “Life of the Five Brethren”. Discussing the stage of evangelization, the author accentuates that it is related to an excessive yearning for martyrdom, therefore it is difficult to identify the relationship between these two components by analysing both the works and activities of St. Bruno. The attention is drawn to the fact that unforeseen circumstances, characteristic only to St. Bruno, intertwine with these measures. It is noted, that the rest of the life of St. Bruno was marked by the guilt about the death of his fellow monk Benedict: he starts to evangelize pagan nations with an absolute devotion until he dies as a martyr in 1009 near the border of Lithuania and Kievan Rus’.
