Modernybės diskurso įskilimai : Jono Aisčio "Dievai ir smūtkeliai"

LTStraipsnyje analizuojama, kaip Aisčio eseistikos ir publicistikos knygoje „Dievai ir smūtkeliai“ funkcionuoja ir sykiu paneigiamos modernybės mąstymo klišės teksto prasmės, tautinio identiteto ir subjekto tapatybės aiškinimo atvejais. Šios analizės pagrindu padaromos kelios išvados. Aisčio eseistikoje platoniška idealinė būtis blėsta (ir tai išreikšta suaktyvintomis „katastrofos“ ir „agonijos“ prasmėmis), užleisdama vietą iracionalios ir juslinės egzistencijos raiškai ir interpretaciniam vertybiniam mąstymui. Tekstas praranda logiškai hierarchiškai ir binariškai sustruktūruotą prasmių išraišką, jis tampa panašiu į „širšių lizdą“, pilną prieštaravimų, paradoksų, ironiškojo dvilypumo, neturinčio ryškaus kontrastiškumo. Nors Aistis dar vartoja nacionalistinę tarpukario retoriką, bet aiškiai kvestionuoja tautinės kultūros ir tautinės tapatybės stereotipinį aiškinimą, paremtą statišku ir romatizuotu, kaimiškos kultūros įvaizdžiu. Jis kuria istoriškai dinamišką ir dvigubo identiteto lietuvių kultūros sampratą („Mes turime dvi tėvynes, vieną – Lietuvą, kitą – Europą“). Nors knygoje „Dievai ir smūtkeliai“ žmogus dar inertiškai vaizduojamas kaip herojiškas idealistas, konfliktuojantis su jam priešiška aplinka, bet pasinaudojus iš Nietzsches perimtu komedianto paradoksu, kuriama ne tiek jo būties drama, kiek jos destrukcija. Aisčio kūryboje deklaruotas intymumo ir individualizacijos principas įtvirtinimas lygia greta su jo destrukcijos veiksmu ir nauja iracionalia egzistencine savivoka. [Iš leidinio]

ENThe article analyzes how clichés of modernist thinking function and simultaneously are negated in the instances of textual meaning, national identity, and the subject’s identity in the book of Aistis’ essays “Dievai ir smūtkeliai” [Gods and patrons]. The analysis leads to a number of conclusions. Platonic, ideal existence in Aistis’ essays wanes (and this point is expressed through activated meanings of “catastrophe” and “agony”) giving a way to manifestations of irrational and sensual existence and interpretative normative thinking. A text loses logical expression of meanings structured hierarchically and in a binary fashion, it becomes similar to a “nest of wasps”, full of contradictions, paradoxes, ironic ambiguities, lacking a clear contrast. Even though Aistis still uses nationalistic, inter-war rhetoric, he clearly questions stereotypical explanation of national culture and national identity, based on the static, romanticized image of village culture. He is engaged in creating historically dynamic concept of Lithuanian culture based on double identity (“We have two fatherlands: one is Lithuania, the other – Europe”). Although in the book “Dievai ir smūtkeliai” an individual is still inertly depicted as a heroic idealist locked in a conflict with a hostile environment, the use of comedian’s paradox, borrowed from Nietzsche, leads not to the creation of existential drama, but to its destruction. The principle of intimacy and individualization, declared in Aistis’ works, is established next to the action of its destruction and new irrational, existential state of self-awareness.