Lietuvių ir lenkų ryšiai emigracijoje XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje

LTXIX a. pab.-XX a. pr. lietuvių emigracijos istorija glaudžiai susijusi su lenkų emigracijos istorija - abiejų tautų emigrantų keliai susidūrė JAV, Didžiojoje Britanijoje, kur tuo metu kūrėsi gausiausios lietuvių ir lenkų emigrantų kolonijos. Pirmosios imigrantų bangos lietuviai nuo XIX a. IX deš. glaudėsi prie jau susikūrusių gausių ir stiprių lenkų bendruomenių, atsiradusių dešimtmečiu anksčiau. Lietuvius su lenkais siejo ne tik kaimynystės ryšiai ar bendra istorinė praeitis, bet ir panaši emigracinė patirtis, bendra religija ir šioks toks lenkų kalbos mokėjimas. Straipsnyje remiantis periodine spauda ir istoriografija bandoma bendrais bruožais atskleisti, kaip emigracijoje plėtojosi šių dviejų tautinių grupių santykiai. Daugiausia sąsajų lenkų ir lietuvių imigrantai turėjo kurdami parapijas svetimame krašte. Iš pradžių naujai atvykę lietuviai šliejosi prie lenkiškų parapijų arba kurdavo mišrias lietuvių ir lenkų bažnyčias. Tačiau mišrios parapijos išsilaikydavo neilgai. Stiprėjant tautinei savimonei lietuviai pradėjo atsiskirti nuo lenkų bažnyčių ir kūrė savas bažnyčias bei parapijas. IX a. pab. lietuvių tautinė savimonė buvo silpna. Ne tik amerikiečiai, ber ir kitų tautų emigrantai dažnai neskyrė lietuvio nuo lenko, patiems lietuviams šis klausimas taip pat nebuvo svarbus. Didelę įtaką lietuvių tautinės savimonės formavimuisi tarp lietuvių imigrantų turėjo iš Lietuvos atvykę tautinio atgimimo veikėjai. Lietuvių tautinis apsisprendimas ir atsiskyrimas nuo lenkų JAV vyko apie 1890–1895 m., nors šis klausimas buvo diskutuojamas išeivijos spaudoje maždaug iki 1905 m.

ENThe history of Lithuanians in America is closely connected with that of Poles in America. The influence and example of the latter impacted the former in major ways. The Lithuanians o f the first immigrant wave from 1868 onwards settled near the Polish communities that had formed a decade earlier. What Lithuanians had in common with Poles was a similar emigration experience, the same religion, and some knowledge of Polish. They were also bonded by the fate of cheap immigrant labourers in an alien environment and by the hostility that English-speaking locals felt towards them. Insofar as national consciousness had not yet awakened, Lithuanians felt at home in Polish organizations and communities; in many U. S. locations joint Polish-Lithuanian mutual assistance and mixed parishes were formed. It was only towards the end of the 19th century that a separate national self-consciousness emerged. This made itself felt first of all in the establishment of separate parishes in those localities where the number of Lithuanians increased and the difference in language became a dividing factor. Sometimes the often stressful division expressed itself in physical clashes between members of the two nationalities. Eventually the Catholic Church in America became a fortress of Lithuanianism, encouraging the faithful occasionally to resort even to physical force in their defence of Lithuanian values in Lithuanian parishes against the claims o f Polish priests. The division also manifested itself in the joint Lithuanian-Polish mutual assistance and other organizations. This struggle with the Poles over ethnic matters, church ownership, and language was one o f the earliest and most important factors in the formation of the Lithuanian national consciousness in the diaspora.