Nuo valstybių vidaus politikos prie bendrosios Europos Sąjungos acquis communautaire: pagrindiniai imigrantų integracijos aspektai Lietuvoje ir Airijoje

LTIki 1999 m. imigracijos politikai formuoti Europos Sąjungoje (ES) nebuvo teikiamas prioritetinis statusas. Sprendimas, kaip imigrantai gali patekti į šalį ir kokiomis sąlygomis gali joje likti, buvo paliekamas išimtinai valstybių narių vidaus politikų kompetencijai. Tačiau 2006 m. Jungtinių Tautų Organizacijai paskelbus Demografinės padėties prognozes, kuriose numatoma, kad ilgainiui ES taps deficitine darbo rinka, o senstantys jos gyventojai nebegalės užtikrinti nedarbingų piliečių išlaikymo. Paaiškėjo, kad, darbo rinką atvėrus piliečiams iš trečiųjų šalių, imigracijos srautų kontrolė ir imigrantų integracija gali tapti sunkia našta kiekvienai valstybei atskirai. Siekdama išnaudoti ekonominės imigracijos potencialą iš trečiųjų šalių Europos Komisija ėmėsi iniciatyvos kurti bendrą imigracijos politiką, padedančią užtikrinti bendrą ekonominę ir socialinę gerovę visoje Europoje. Straipsnio tikslas – apžvelgti, kaip istorinėje perspektyvoje kito imigracijos politika ir požiūris į imigrantus ir jų integraciją priimančioje šalyje. Tyrimui pasirinktos dvi šalys – Airija ir Lietuva. Airija vos per dešimtmetį iš emigracinės šalies tapo imigracine šalimi. Netikėtai dideli imigracijos mastai privertė Airijos vadovus operatyviai reaguoti į pasikeitusią padėtį kaip galima veiksmingiau išnaudojant atsiradusias galimybes, kurti naują politikos kryptį. Todėl Airijos patirtis formuojant bei įgyvendinant imigracijos politiką, ypač imigrantų integracijos srityje, šiandien yra pavyzdys ne tik Lietuvai, bet ir visai ES.

ENFor many years immigration policy has been exclusively an area for national politics. During the last year, new institutional responsibilities have been created not only on the national level, but on the European Union level, too. But the main change happened not on an institutional but on a vantage-point scale. Free movement in the EU is a supra­national right guaranteed by European laws. For non-EU citizens there are special laws on how to enter the EU labor market. In both cases we could talk more about economic in­volvement rather than social, political, and cultural integration. The mass migration to Europe of the last few years gave a new im­pulse to immigrant and re-immigrant integration theories. It was understood that the ability to decide where to live is a constitutive element of human freedom. Immigrants could become a part of the host society, but at the same time keep their own language, culture, and customs. Human rights became one of the most important dimensions of integration policy. For immigrant communities assimilation is no longer the best instrumentality for staying in a host country. Ireland has been an emigrant country for many ages, and only in the last ten years did a radical turn happen in this respect. The Irish government created a new attitude to every immigrant person. From that point of view they created a multicultural integration model in Ireland. Immigrant and re-immi­grant integration policy of Ireland could become an example not only for Lithuania, but for the whole EU as well.